asmeninio archyvo
Astravų kaime, Antašavos parapijoje, nuo senų laikų gyveno Laužikų giminė. Už laisvę savo jaunystę paaukojo penki šios šeimos vyrai – Juozas, Adolfas, Povilas, Algirdas ir Vytautas. Pasklaidykime partizano Juozo Laužiko bei jo sūnaus Gedimino prisiminimus apie pokario metų išgyvenimus.
Iš partizano Juozo Laužiko atsiminimų
1944 m., kai iš rytų pusės vis stipriau ir stipriau dundėjo patrankų kanonados, mus vėl šiurpas ir baimė ėmė krėst. Nors brolis Adolfas tada labai nenorėjo, visaip išsisukinėjo, bet iš Vabalninko atvažiavę savieji partizanai tiesiog maldavo, kad tasai apsiimtų jiems vadovaut. Pusę dienos kieme sugulę tarėsi, ginčijosi, ir vis tiek anie brolį prikalbėjo. Straidžių miške gaudant rusų diversantus, trečią dieną žuvo. (…)
Buvo ankstyvas 1945 m. pavasaris. Pas mus atbėga kaimynas Gurklys Stasys ir sako:
– Didžprūdžių kaime ant vieškelio privažiavo daug rusų.
Aš tuoj pasiėmiau žiūronus, įlipau į vėjo turbinos stulpą ir žiūriu. Matau – kelios mašinos ant kelio stovi, o Sypsalė man kaip ant delno: kalniukas, lieknas. Matau, lieknu šiapus keliuko eina du žmonės. Ėjo ėjo ir dingo. Daugiau nieko nematyt. Nulipu žemyn, girdžiu šaudant. Matau, iš Gurklio sodybos išbėga vienas žmogus, įkandin dar du, o iš paskos – kareivis su automatu šaudydamas. Šalia jo karininkas šaudo iš nagano. Matau, tą vieną kiek pasivijo šitie rusai, o jis pasidavė link Pyvesos, po to Viktariškių kaimo pusėn, per Pyvesą – upė buvo patvinusi – ir tiesiai į Stuburus pas Dragūną. Vėliau pasakojo, kad ten bėgo partizanas iš Klingių kaimo. Dragūnai jam perrišo žaizdas; tris kartus buvo peršautas.
Jie buvo trise: kapitonas Tindžiulis, vienas partizanas iš Tuitų kaimo, antras iš Klingų. Vieną pasiuntė žvalgybon Likalaukių pusėn. Jis nuėjo žvalgybon, o už alksnių stovėta rusų mašinos, tas tiesiai ant rusų ir užėjo. Rankoj jis nešėsi karabiną. Pamatęs rusus, apsisuko ir leidosi bėgt grioviais, šautuvą numetė, o rusai – iš paskos. Vijosi apie tris kilometrus, o Tindžiulis su kitu partizanu pasislėpė Sypsalėj. Tuo metu kareiviai sudegino ten mūsų daržinytę gyvuliams laikyti. (…)
Netoli Alizavos buvo nemažas partizanų būrys, kurį suorganizavo ir gerai kariškai paruošė kapitonas Tindžiulis-Dėdė. Kiek aš jį pažinojau, tai buvo paprastas, neišdidus, protingas žmogus. Užmezgę ryšį su kapitonu Tindžiuliu, iš jo gaudavom užduočių, kurias turėjom vykdyt.
Pamenu, kartą netoli Kupreliškio vyko didesnis partizanų būrių suėjimas, kuriame dalyvavau ir aš. Mes ėjom keliolika vyrų, kartu ir kapitonas Tindžiulis. Buvo vasara. Įsikūrėm vienam miške. Kapitonas išdėstė apsaugą, pasiuntė žvalgybą į apylinkę, žodžiu, partizanus jis ruošė tikroms kovoms, kad, susidūrę su priešu, žinotų, ką veikti, kaip kovoti.
1944 m. žiemą mes organizavom tokį manevrinį žygį. Nuo Alizavos naktį atėjom į Sypsalės miškelį. Einant buvo išdėstyti šoniniai žvalgai, priešakiniai, užpakaliniai, viskas buvo daroma pagal kariškas taisykles. Sypsalėje apsistojome šieno daržinėse. Dieną apylinkėse pasirinkom maisto. Vėliau tokiais dideliais pulkais buvo nebeįmanoma rodytis, kadangi kaimuose visur atsirado NKVD garnizonų.
Aš labai netingėdavau eit, kur tik pasiųsdavo kapitonas Tindžiulis. Gal todėl man daugiausia ir tekdavo žvalgybinės užduotys arba ryšius palaikyt su kitais būriais. Keletą kartų ėjau į Žaliosios girią. Per naktį laukais sukardavau apie 30 km. (…)
Kartą pakeliui pas partizanus užėjom į vieną sodybą, ant šieno daržinėj pernakvojom, o ryte ėmėm apžiūrinėt gyvenamąjį pastatą. Supratom, kad namas pritaikytas gynybai užpuolimo atveju: langinės įtaisytos iš vidaus, skliautuose – praveriamos lentos, kad per plyšį būtų galima granatą numest arba šaudyt.
Mūsų būrys kokio nors pavadinimo neturėjo, ir mes patys tuo metu neturėjom jokių slapyvardžių, tik kai kurias vietoves, kur ilgiau apsistodavom, vadindavom užkoduotais, sutartais pavadinimais, pavyzdžiui, Astravus mes vadinom Salomis, ir pan. Kadangi partizaninis veikimas tada buvo tik prasidėjęs, sudėtingos konspiracijos nebuvom sugalvoję, neturėjom net konkrečių veikimo planų. Svarbiausia buvo kaip nors išsisaugot, kad nepaimtų į rusų armiją. Karas dar nebuvo pasibaigęs. Kita vertus, ir mūsų tikslas buvo ne ką nors užpult, nušaut, nužudyt, atkeršyt, o tik apsigint ir išlikti. (…)
Buvo 1945 m. lapkričio 3 d. Susitikau savo moksladraugį dar iš Vilniaus laikų – Skardžių Joną (jis tada mokėsi universitete, humanitariniam fakultete), ir pradėjom tartis, kad reikėtų kur nors slėptis arba legalizuotis, nes ta kova, aiškiai matyt, beprasmiška. Pats kapitonas Tindžiulis buvo liepęs tiems, kurie gali, eiti ir registruotis, nes veltui žūsim.
Kitą naktį mes septyniese apsistojom Likalaukių kaime vienam klojime. Ryte girdžiu, mane žadina: „Rusai.“ Griebėmės už ginklų ir šokom bėgti. Enkavėdistai pradėjo į mus šaudyt. Likęs paskutinis Antanas Paliulis iš Žilių kaimo, girdžiu, šaukia:
– Vyrai, paimkit mano ginklus, mane peršovė į vidurius!
Aš staigiai sustojau, lyg dar norėjau grįžt prie jo, bet visi kiti jau nubėgę. Šaudymas dar sustiprėjo. Tada puoliau į priekį, o čia tokios ganyklų vielos ištemptos. Šokau per jas, bet mane keistai metė atgal. Parkritau, žiūriu – ties petim atplėšta milinės skiautė. Bandau perimt į kitą ranką automatą, negaliu pakelt rankos. Supratau, kad peršovė petį. Pralindau pro vielas, atsikėliau ir vėl puoliau bėgt. Prabėgęs dar vieną vienkiemį, pasivijau Skardžių ir sakau jam:
– Blogai, petys peršautas, rankos nebevaldau.
Čia pat buvo akmenų krūva, nugriuvau už jos, paleidau kelias serijas iš automato kareivių pusėn, dar bandžiau bėgt, bet pajutau, kad per abi kojas kažkas kirto kaip basliu ir vėl parkritau. Pasipylė kraujas. Supratau, kad peršautos kairės kojos venos. Sukaupęs visas jėgas, atsistojau, svyruodamas į šonus. Bet, matyt, kraujui nubėgus, apsilpau ir nugriuvau. Nusijuosiau diržą, užveržiau juo koją virš žaizdos.
Matau, pro šalį prabėgo vienas kareivis šaudydamas, bet manęs nematė. Paskui, žiūriu, ateina leitenantas su kareiviu. Jie mane pamatė, priėjo, kareivis dar užsimojęs buože norėjo suknežint galvą, bet leitenantas jį sulaikė. Tada aš apsimečiau, kad esu nebegyvas. Leitenantas kareiviui sako:
– Susisprogdinęs granata.
Manęs jie daug ir nekratė. Paėmė automatą, pistoletą, suomišką peilį ir nuėjo.
Aš galvoju ką čia daryt. Matau, netoliese Vaitiekūno sodyba (čia juk Likalaukių kaimas). Šiaip taip atsistojau. Gert noriu! Nuslinkau prie klėties, ten toks griovelis, atsiguliau, išlaužiau ledą (buvo apie 5 laipsnius šalčio lauke), atsigėriau. Pasidarė šalta, ėmė krėst drebulys. Matau, kur mano eita, ant nukritusių lapų kraujo pėdsakas. Tuos lapus truputį išskirsčiau, nusikapanojau šiaip taip iki klojimo, o ten pelų prėslas supiltas. Pargriuvau ant tų pelų, kiek galėdamas dar jais apsikapsčiau. Kaip jau bus, taip, manau. O tolumoj vis girdžiu, šaudo, granatos sproginėja. Po kurio laiko nutilo šaudymai. Tik girdžiu, kad jau netoli klojimo šūkauja rusiškai ir šuo amsi. Supratau, kad su šuniu manęs ieško. Pagaliau atėjo ir į klojimą, durtuvais pradėjo badyt pelus. Jaučiu, atsistojo ant krūtinės. Durtuvu kaip dūrė, tai taip palei kaklą šalta geležis ir nušliaužė. Net pats nepajutau, kaip surikau. Kareivis, matyt, išsigando, nes, palikęs mane, išbėgo iš klojimo. Paskui atsiuntė daugiau, jie mane atkapstė ir visą peluotą už milinės skvernų ištempė laukan. Čia pat vietoj ėmė tardyt, kas su manimi dar buvo. Pasakiau ne pačius svarbiausius: mudu su broliu, du brolius Vaitiekūnus (kurie namuos jau nebegyveno, slapstėsi miške). Klausė dar kitų dviejų – Skardžiaus Jono ir Jėčiaus Vinco. Pasakiau, kad anų nepažįstu.
Tada, bėgdami per Likalaukius, mano draugai išsiskaidė. Brolį enkavėdistai vijosi apie 5 kilometrus, iki Viktariškių kaimo. Jis atsigulė už klevo ir ėmė atsišaudyt, persekiotojai sutriko ir grįžo atgal. Tuo metu žuvo Antanas Paliulis iš Žilių kaimo, o mane suėmė gyvą.
Pabėgo mano brolis Laužikas Vytautas (gim. 1925 m.), Skardžius Jonas (gim. 1923 m.), kilęs iš Astravų kaimo, Vaitiekūnas Vytautas (gim. 1919 m.), buvęs studentas, iš Likalaukių kaimo (jų vienkiemy mes buvom pasislėpę), jo brolis Vaitiekūnas Tautvilis (gim. 1926 m.) – jam tuo metu peršovė delną, Jėčius Vincas (gim. 1922 m.) iš Likalaukių. Iš jų buvo likęs gyvas tik Vaitiekūnas Tautvilis.
Kai mane suėmė, likusi partizanų grupė veikė toliau. Prisidėjo dar mano brolis Algirdas, jis buvo kulkosvaidininkas.
Tam būry žuvo trys mano broliai: Vytautas, Algirdas ir Povilas. Vyresnysis, Povilas, su partizanais nevaikščiojo, tik slapstėsi. Jis apie 1948–1949 m. žuvo Varaniškių kaime, kur klojime po šiaudais buvo įsirengęs slėptuvę. Sklido gandai, kad jį išdavė Tautvilis Vaitiekūnas. Sako, Povilo lavoną skrebai pakasė Vabalninke žydkapiuose. Vytautas neva esąs palaidotas Kupiškio kapinėse. Kur Algirdas – nežinau.
Pasakoja Gediminas Laužikas
Mano tėvą sugavo 1945 m. lapkričio pirmomis dienomis. Tuo metu Vytauto Vaitiekūno būrelio vyrai slėpėsi prie Sypsalos buvusioje daržinėlėje. Partizanai pastebėjo, kad artinasi stribai, besivarantys vieną belaisvį. Vyrai išbėgo iš daržinėlės. Tėvui nepasisekė pasprukti, nes buvo peršautas. Iki papuolė į lagerį, kalėjo Kupiškio, Panevėžio kalėjimuose. Patyrė įvairius pažeminimus, skaudžius smūgius ir įvairius kankinimus. Jauno vyro tvirto charakterio ir sveikatos stribai nesugebėjo palaužti. Teko sunki politinio kalinio dalia. Nuteistas 25 metams kalėti ir išvežtas į Tolimuosius Rytus, Kolymos kraštą. Dirbo urano ir aukso kasyklose. Po žeme darbo sąlygos buvo labai sunkios, daug kalinių mirdavo. Tėvui pavyko išgyventi. Po metų jis įsidarbino kalnakasybos remonto dirbtuvėse. (…)Po Stalino mirties Juozas Laužikas atvyko į Atagaj kaimą.(…)
Atvykęs gyventi į Atagaj kaimą susipažino su jauna tremtine, seserų drauge Joana Vainauskaite. Iš jos gimtojo Viluinių kaimo buvo ištremti beveik visi gyventojai. Juozas ir Joana šeimą sukūrė 1955 m. Vienerius metus jaunieji gyveno barake, vėliau susirentė atskirą namą. Motina dirbo miškų ūkyje, o tėvas – mechaninėse dirbtuvėse. Sotūs nebuvo, nors ir nebadavo.
Aš, Gediminas, pirmasis sūnus, pasaulį išvydau 1956 m. Sibiro platybėse, o po dvejų metų gimė Gertrūda. Į gimtuosius namus tėvai sugrįžo 1959 metų vasarą. Namuose jau gyveno 1958 m. iš tremties sugrįžusi tėvelio sesuo Malvina Šilienė.
Tėvas sugebėjo atlaikyti Sibire patirtus sunkumus. Dirbti savos žemės negalėjo. Aštuoniolikos hektarų žemės plotas priklausė „Nemuno“ kolūkiui. Mūsų namuose vienerius metus buvo kolūkio kontora, o vėliau gyveno viena šeima. Žmonės pasitaikė geri, nieko neišdraskė. Iš Sibiro tėvai parsivežė tik drabužius, keletą indų, tėvo rankomis padirbtą komodą. Sesuo Aleksandra Nevierienė išsaugojo senovinį senelių laikrodį. Ant stalo stovi iš tremties atsivežta lėkštė. Iki šios dienos į ją dedame duoną, nes ji yra kiekvieno lietuvio gyvastis.Tėvas iki pensijos dirbo Antašavos kolūkyje. (…)
Kas domisi Adomo Petrausko asmenybe, gerai žino, kad mano tėvas su šio krašto šviesuoliu artimai bendravo. Žmonės, pamatę A. Petrausko muziejuje pastatytą bokštą, paklausia, kas galėjo taip sugalvoti? Aš manau, kai tik Adomas išsakė savo mintis, tėvas kibo į darbą. Jam greitai pavykdavo įgyvendinti žmonių norus. Visada dirbdavo kokybiškai. Astravų kapinėse iš akmenų pastatė paminklą tremtiniams.
Kadangi buvo staigaus būdo ir sąžiningas, todėl greitai pastebėdavo tinginius ir girtuoklius. Pritrūkęs kantrybės jis vieną tinginį ir girtuoklį paskundė kolūkio valdžiai. Po kelių dienų saugumas jį patį iškvietė į Kupiškį. Nuvykęs tėvas išklojo visą tiesą ir jį paleido. Tėvas nebetikėjo sulauksiąs nepriklausomybės. Laisvoje Lietuvoje šeimos galva dar išgyveno dešimt metų, mirė 2000 m. kovo 15 d.
Atsiminimus užrašė Romas Kaunietis ir Violeta Aleknienė
Spaudai parengė Nomeda Simėnienė
——-
Autorius: