Kereliai – Skapiškio seniūnijos kaimas, nuo Kupiškio nutolęs 12 kilometrų, nuo Skapiškio – penkis. Pietiniu pakraščiu teka Kupa. Greta yra Naiviai, pirmi Puponys, Tatkonys, Skapiškio geležinkelio stotis. Kerelių kaimelis nedidelis. 2003 m. duomenimis, čia buvo 12 sodybų, gyveno 22 gyventojai. Vienos sodybos ir dabar tebestovi, antros jau nugriautos. Nors piliakalnio pašonėje prigludęs kaimas sparčiai mažėja, dar yra žmonių, saugančių jo praeitį, menančių istoriją.
Pašaukė vaikystės takai
Skapiškio seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą šiame kaime yra deklaravę 12 gyventojų, bet gyvena mažiau.
Pirmiausia nuvykę į Kerelius sukame pas Leoną Zolubą – vieną vyriausių gyventojų. Namuose jį randame ne vieną, bet ir viešnią, iš Anykščių atskubėjusią giminaitę Reginą Bugailiškienę. Ji patalkinti Leonui dažnai atvažiuoja, nes po žmonos mirties vienam likusiam Leonui pagalba buityje labai praverčia.
L. Zolubo namuose ant stalo – krūva knygų, abu „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomai. Regina tvirtino, kad skaityti netrukus 82 metų gimtadienį švęsiantis L. Zolubas labai mėgsta. Domisi viskuo – savo krašto istorija, jo žmonėmis, o romanus po kelis per savaitę sugraužia. Tik dabar akys prasčiau mato, tad šiam pomėgiui skiria mažiau laiko.
Apsiskaitęs, šviesaus proto, puikios atminties L. Zolubas – vyriausias Kerelių gyventojas. „Aš seniausias iš kaimo likau, – pokalbį pradeda pašnekovas. – Čia ir gimęs esu. Mama Veronika Mikėnaitė – tikra šio kaimo gyventoja, o tėvas Petras Zolubas atėjo užkuriom iš Sriubiškių. Užkuriu būti nenorėjo, tai išpirko žemę iš mamos tėvo – Čikagoj buvo, tad pinigų turėjo. Turėjau dar brolį Alfonsą, dvi seseris – Felomeną ir Liudą. Mano gimtinė – visai šalia stovinti sodyba, dabar nebegyvenama, o šioje sodyboje gyveno Jasiulioniai. Aš Sibire buvau, kai į Lietuvą grįžau, niekas registruoti nenorėjo, išvykau vėl į Rusiją, ten 39 metus gyvenau.“
Sudėtinga ir įdomi L. Zolubo gyvenimo istorija. Tremties šmėkla palietė beveik visą šeimą – ištremti buvo tėvai, sesuo Liuda su vos pusės metų sūneliu ir Leonas, kuriam tais lemtingais 1951 m. tebuvo šešiolika. Septynerius metus išbuvo Tomsko srityje. 1958 m. pirmieji kartu su anūku į Lietuvą grįžo Leono tėvai, o netrukus ir jis su seserimi. Deja, likimas vėl nuvedė į Rusiją, į Sverdlovsko sritį prie Uralo. Svetur prabėgo beveik keturi dešimtmečiai. L. Zolubas buvo sukūręs šeimą su rusų tautybės iš Marių autonominės respublikos kilusia Serofima. Pora 13 metų gyveno sostinėje Joškar Ola, paskui persikėlė į Krasnodaro kraštą, Anapą – kurortą prie Juodosios jūros. Deja, dviejų žmonių keliai išsiskyrė.
Į Lietuvą L. Zolubas grįžo atkūrus nepriklausomybę – 1991 metais. „Vaikystės takai šaukė“, – teigė Kerelių kaimo gyventojas, po tiek svetimame krašte praleistų metų vėl sugrįžęs prie savo šaknų.
Vyras pasakojo, kad gyvendamas Rusijoje buvo ir gimtąją kalbą beužmirštąs, kad taip neatsitiktų, prenumeruodavo lietuvišką spaudą – laikraščius, žurnalus. Visą laiką sekė Lietuvos įvykius.
Grįžus į tėviškę likimas L. Zolubui lėmė sutikti antrąją pusę. „Mano Liuda“, – taip apie sutuoktinę, kurios beveik dveji metai nebėra, iki šiol kalba kerelietis. Taigi namuose, kuriuos pats ir pasistatė, jis šeimininkauja vienas. Visas Leono ūkis dabar – šunelis Reksas. Bet darbų ir užsiėmimų, tikino, jam netrūksta. Džiaugėsi, kad kaimynai aplanko, tik kad senimo kaime mažai bėra, o jaunimas, kurio dar mažiau, savais rūpesčiais užsiėmęs.
„Nebėra senųjų kaimo žmonių – visi išmirė. Dabar daugiausia nevietiniai jau įsikūrę, tebegyvenu tik aš ir Eugenijus Plūkas su žmona. Mes – tikrieji Kerelių žmonės“, – sakė vyras.
L. Zolubas prisiminė, kad kaime seniau buvo daug jaunimo. Tik prisipažino, kad nelabai mėgo su jais sueiti. Paauglystėje jam patiko žvejyba – tad traukdavo prie Kupos. „Kupa buvo labai žuvinga, kartu su pusbroliu eidavome gaudyti vijūnų. Tai tokios žuvys – kaip gyvačiukai. Būdavo ir daug lydekų“, – prisiminė pašnekovas.
Kaimo į miestą nekeistų
Netoli Kupos, šalia kurios prigludęs ir vienintelis rajone mokslininkų tyrinėtas Kerelių piliakalnis, gyvena jauna Eglės ir Ernesto Janauskų šeima. Pora augina greitai dvejų metų gimtadienį švęsiančią dukrytę Gretą. 28 metų Ernestas – vietinis. Žmona Eglė, kilusi iš Pakruojo, irgi Kereliuose šaknis įleidžia – dešimt metų prabėgo čia.
Jauni žmonės ūkininkauja. Laiko kelias karves, jaučius. Ernestas dirba ūkininkės Genės Žilinskienės ūkyje, iki vaikelio gimimo fermose darbavosi ir žmona, tad jiems ūkio darbai nesvetimi. Ūkininkavimo dar tik pradžia, bet sekasi neblogai – pradėję nuo vienos karvės dabar iš viso turi 9 galvijus. Po truputį plečiasi, daugėja ne tik gyvulių, bet ir technikos. Abu tikino, kad darbo tikrai nebijo. Kaime augęs Ernestas prie jo pratęs, kaip ir broliai. Tik nė vienas iš jų Kereliuose neliko – Nerijus ir Modestas emigravo į Jungtinę Karalystę, neseniai pas sūnus išvyko ir mama. „Nuo vaikystės aš prie ūkio, su gyvuliais dirbti visada patikdavo, šešerių būdamas eidavau karvių girdyti. Fermoje dirbu, todėl žinių, praktikos – daug, norėjosi visa tai pritaikyti ir patiems pabandyti ūkininkauti“, – sakė E. Janauskas.
Vyras tikino, kad sodyba, kurioje gyvena, sena – yra aptikęs ant klėties įspaustą įrašą – 1926 m. Pernai pasimirė buvusi šių namų šeimininkė Palmyra Janauskaitė – Ernesto senelio sesuo. Ji Ernestui buvo pasakojusi, kad sodyba statyta kažkokio amerikiečio. „Daugiau nieko nežinau, bet remontą darydamas senovinių pinigų esu radęs. Mūsų namas kitoks nei kiti – skiriasi kambarių išdėstymas, yra rūsys“, – kalbėjo pašnekovas.
Gyvenimu kaime jauna šeima nesiskundžia. Ernestas teigė, kad bute gyventi nenorėtų – trūktų erdvės, savo kiemo, gamtos. O pasak Eglės, reikalui esant į miestą kone kasdien gali nuvykti, 12 kilometrų – menkas atstumas.
Atnaujina sodybą
Iš Janauskų kiemo sukame pas Plūkus, deja, namuose jų surasti nepavyksta. Dėmesį patraukia didelės fermos, šalia jų – gražiai sutvarkyta sodyba. Į svečius pakviečia Antanas Žilinskas. Jis papasakoja, kad tikrieji namai – netolimuose Naiviuose, kur daugiau laiko praleidžia žmona Genė. O Antanas arčiau ūkio – taip patogiau viską sužiūrėti.
Seną Aldusio Vilėniškio sodybą iš ją paveldėjusių sūnėnų Žilinskai įsigijo prieš daugiau nei dešimtmetį. Dabar ji neatpažįstamai pasikeitusi – viską rekonstravo, krūmus iškirto, sukūrė jaukią aplinką.
Apie Kerelius pašnekovas sakė mažai ką galįs papasakoti. Pats – ne vietinis, kilęs iš Šimonių parapijos, Šernupio kaimo. Sukūręs šeimą, gyveno Adomynėje, ten gimė du vaikai. Kurį laiką kaimą buvo į miestą iškeitę – gyveno Šiauliuose. „Brolis Jonas dirbo kolūkio pirmininku, jis pasiūlė ateiti dirbti į buvusį Pakupio kolūkį vairuotoju, taip ir likome, nuo 1988-ųjų. Paskui atėjo nepriklausomybė, sugalvojome kurti savo ūkį. Dabar turime apie 70 melžiamų karvių, tiek pat – prieauglio. Užsiimame ne tik pienininkyste, bet ir žolininkyste“, – kalbėjo A. Žilinskas.
Puoselėja vyro tėviškę
Jo palydėti apžiūrime ir žymųjį Kerelių piliakalnį, o tada sukame dar pas vieną šio kaimo gyventoją – Danutę Giedrienę. „Aš čia nuo 1974 m. gyvenu, atitekėjau iš Čivų. Vyro Zigmanto seniai nebėra, prieš 13 metų palaidojau, jis buvo vietinis. Kai atėjau į šiuos namus, dar buvo ir jo tėvai Ona ir Antanas Giedriai. Vyro tėvas šiuos namus ir statė – po Pirmojo pasaulinio karo, 1924 metais. Labai senas šis namas, dar yra išlikęs kieme ir vienas 100 metų senumo beržas, antrą nupjovėme, pabijojome, kad ant pastatų neužvirstų“, – kalbėjo D. Giedrienė.
Kartu su šviesios atminties vyru ji užaugino dvi atžalas. Duktė Kristina su šeima įsikūrusi Kupiškyje, sūnus Vygantas – Skapiškio geležinkelio stoties kaime. „Turiu iš viso keturis anūkus, abiejų vaikų – po porą. Vyriausiam – dukters sūnui Gedui – 21 metai, o Giedrė – aštuntokė. Sūnaus dukra Ieva mokosi dešimtoje, o Linas – 7 klasėje“, – džiaugėsi pašnekovė. Kai pas D. Giedrienę svečiavomės, visi suvažiavę buvo, mat namuose virte virė darbas – remontavo virtuvę. Moteris džiaugėsi, kad dažnai artimųjų apsilankant sulaukia.
Dabar D. Giedrienės ūkis menkas – karvė ir pulkas vištų. Vyro palikimas – bitės. „Jis iki 18 avilių laikydavo, šiuo metu veikiančių – apie dešimt. Duktė, kol tėtis gyvas buvo, bijodavo prie jų artyn eiti, o dabar mėgsta šitą darbą“, – kalbėjo moteris.
Daug metų Kereliuose gyvenanti D. Giedrienė apgailestavo, kad kaimas sparčiai mažėja: Zolubų tėviškė tuščia, nebėra Juozo Pamarnacko, Aldonos Birkevičiūtės, nugriautos ir jų sodybos, vietą, kad jų būta, žymi tik ąžuolai. Perpirkti Alfonso Plūko, Broniaus Stuko namai. Kai kurios sodybos virto vasarnamiais – dažnai lankomos ir prižiūrimos. „Kereliai – labai ramus kaimas, draugiškai kaimynai sugyvena. Nedaug tik žmonių belikę. Mes esame visai netoli Naivių, todėl prie šios bendruomenės šliejamės, į renginius vykstame“, – kalbėjo D. Giedrienė.
Metraštininkės lobynas
Negalime nenuvažiuoti ir pas netoliese, Mičiūnuose, gyvenančią, bet iš Kerelių kilusią kraštotyrininkę Eleonorą Keršulienę. Ji – D. Giedrienės svainė, tuose senuose namuose, kuriuos dabar Danutė prižiūri, užaugusi. Kraštotyra – didžiausias E. Keršulienės pomėgis, o jos darbų kraitis išties gausus – aprašyta net trylika aplinkinių kaimų. Medžiagos ji semiasi iš įvairios literatūros, kalbina senus gyventojus. 1997 metais sumaniusi rašyti kaimų istorijas pirmiausia pradėjo nuo savo mamos gimtinės – Mikiškių, o per dvidešimtį metų moters ranka surašytuose segtuvuose – gimtųjų Kerelių, Mičiūnų, Girvalakių, Tatkonių, Čivų, Čivelių, Puponių, Puponėlių, Obonių, Stukų, Juodakėlių, Juodpėnų kaimų istorijos. Ne visi dar yra – esama išnykusių. „Turiu potraukį užrašinėti, viskas mano surašyta, niekas neprapuola. Vis iš dyko buvimo“, – šypsojosi E. Keršulienė.
Eleonora daug metų gyvena Mičiūnuose – ištekėjusi už Vlado Keršulio čia atsikėlė, tačiau gimtinės niekas niekada iš atminties neištrins. Žinoma, kitaip buvo, kai čia gyveno tėvai, brolis, tada labiau į gimtinę traukė. O prisiminimų, kurie ne tik užrašyti, bet ir iki šiol gyvi, yra nemažai. „Mieli man Kereliai, visi žmonės – labai savi. Kaimo jaunimas visada gražiai sutardavo, per šokius jokių pykčių, o juo labiau muštynių niekada nebūdavo“, – pasakojo E. Keršulienė.
Gera prisiminti pas Alfonsą Plūką namuose vykdavusias gegužines pamaldas. Mergaičiukė dar tada buvo, bet pamena, kad po jų kieme muzikantai pagrodavo, ratelio jaunimas eidavo. E. Keršulienė pusketvirtų metų dirbo Tatkonių klube-skaitykloje. Veiklos būta išties įdomios – vaidinimus režisuodavo, šokių mokydavo kelių kaimų – Tatkonių, Stukų, Kerelių jaunimą. Buvo suburta ir kaimo kapela, choras.
Ką byloja šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad seniausią sėlišką Kerelių kaimo istoriją mena kairiajame Kupos krante stūksantis piliakalnis.
Kaimas, manoma, susiformavo Valakų reformos metu XVI a., priklausė Pienionių seniūnijai, Kuosėnų vaitijai ir su kitais keturiais kaimais buvo atiduotas valdyti Aleksandrui Suliatickiui. Tuo metu Kereliuose buvo 8 valakai žemės, iš kurių trečdalį turėjo valstiečiai, trečdalis buvo jų nuomojamas, o likusi tuščia.
1641 m. kaimas minimas Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje, 1694 m. – Skapiškio parapijos ribų aprašyme.
Smarkiai nukentėjo per Šiaurės karą, Didįjį marą. 1888 m. kaime gyveno ūkininkai Danielius Petronis, Kazimieras Burokas, Jonas Birkauskas, Jonas Gaidimauskas, Kazimieras Mikėnas, Petras Jasiulionis, Aleksandras Vilniškis, Jonas Plūkas, Jonas Plūkas II, kampininkai Kazys Žiaugrė, Domicelė Viršilienė.
1903 m. kaime buvo 97 gyventojai. 1942 m. matininkas Antanas Kubilius kaimą išskirstė į vienkiemius. Devyniolikai ūkininkų išdalyta 291,18 ha žemės. Didžiausi ūkiai buvo Burokienės, P. Zolubo, P. Plūko. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas.
Kaimas ribojasi su Girvalakių, Naivių, Puponių, Tatkonių kaimų ir Mirabelio dvaro valdomis. Iš šiaurės rytų ribojosi su Vlado Labeikio ir Jono Bieliajevo Kerelių vienkiemiais. 1942 m. kaime buvo 22 ūkiai: Petro Valentos, Vlado Labikio, Petro Sventicko, Romo Plūko, Aloyzo Jasiulionio, Povilo Buroko, Kosto Buroko, Prano Buroko, Broniaus Vaitonio, Petro Zolubo, Juozo Bugailiškio, Jono Jasiulionio, Kazio Jurėno, Petro Petronio, Kosto Vilniškio, Liongino Plūko, Alfonso Plūko, Antano Giedrio ir kt.
1951 m. į Sibirą ištremtos Petro Petronio ir Petro Zolubo šeimos. 1949 m. kaime įkurtas jo vardo kolūkis.
1935 m. užrašyti šie vietovardžiai: Bindrynė, Duburas, Kiemeliškis, Kupšakis, Medinos, Margis, Pakupis, Pašilė, Pagraužė, Šilaikiškis, Salelė, Sąsiauris, Upelis (pievos), Kerelių piliakalnis, Kupa (upė), Kupos sala.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ