Voikščioju po savo kėmėlį, arba švilpiu, ar dainuoju, nu ne tėp smagiai, bat niūniuoju – ainu paupėliu, undenėlis ūžia, šian žalian gojėlį kukuoja gegužė. Pasdairydama kėp špokas ainu, nugi žiūriu, gegužėla atsisadus medin mono matus skaito. O, tu gegutala, marga kanapata, ar tu savo vyrų šauki, ar mono vargelius rokuoji? Čia tai burtai, netaisyba, ar su pinigais ažkukuoja geguta, ar ba pinigų. Alia kų čia gali žinotėn, prisikišiau visas kešenas, kad neažkukot ba kapeikos.
Seniau sakydavį, kė gimdavįs vaikas, tai lauma užlaimadavus, koks bus jo gyvėnimas, kiek matų gyvins ir kokiu smerčiu mirs. Vienai moteriai, sūnui gimus, loima pasokius: šitas vaikas tuos ir tuos matuos, tų ir tų dienų ir valundų prigers šulny. Kė atajo tė matai, tavas šulnį apkolįs storu skūru. Užėjįs smarkus lietus. Unt tos skūros įdubimo prilijį. Tasai vaikas padėjįs golvų vandeny ir prigėrįs (posaka ažrašyta 1941 m. iš V. Patrulienas Rudikų kaimi).
Nugi, kėp tas soko, toks likimas, kų darysi, tėp raikia. Lauma rogana, šitų kalbų senėlių tai atomanu. Sakydavo, jėgu užeisi, kur laumas maudos, vakarais vosarų vanojas takš takš, neišeisi gyvas, užkunkins. Ir unčekius laumas nukirpdavo. Žiūrėk, kitas pragyvana, nieko nėr, nei jokios ligos, jis laimingas. Suk jas devynios, bados vargai aina ne miškais, alia žmonių sprundais.
Gol ir raiktų vierytėn tais burtais? Va, miltų žiupsnėlį pajėmus patryniau, niekas nepadėjo, o burtas padėjo, prapuolo korpos no lūpų. Galasiu dabar dėt laikraštin skelbimų – aš, boba kėp žalnierius, vėlnių galiu nudirbtėn, jieškau kavalieriaus, katras viskom tikįs, ir prė tunciaus, ir prė ražončiaus.
Tagul pėrskaitį mislia, kad mon žila galvoj, devyni bėsai vodagoj. Pavoserį gi ir paukštėliai, ir žvėrėliai, žiūrėk, visi tik porom porom. Vienas žmogus, tai bra dainuok žaliuok. Bat tėp surėdyta, kad ir labai nepadabna pora, susitarmosijo, gyvana kartu.
Prėjo čėsas ir susižėnijo, o burk neburk. Maluodavo, poistadavo seniau visokių burtų. No Kūčių burtus do ir ošen tabėkeliu, tai tvorų griebiu, tai molkas skaičiuoju, ar pora, ar ryka. Buvo nesanai ažvažiovus tokia moteryta, ar lig tai burtinykė. Pasukiojo, pabūra kočėlų, tasai jėma šoktėn, daužytis, kų ti paklon. Soko – vesėlių sulauksi.
Žiu, našlys Stasiukas duris barbana! To lemtūtos nenuvarysi, alia jisai gražiai sau apdainuoja – aš asmu latas, silpnas ir oklas, žmonas pavydi, kad storas koklas. Risti ritu baronkėlas, nešti našu arielkėlį, prisvilios kapriznų bobeliotį. Ir kalba iš po lano – kas, brungioja, tau daržėlį apdirbs, kė pati nebagalas?
Apskabina, palinkia, kad Dievas dot mum grožių sveikotų, už parunkės ir vadas sodint čibulių. O kad mum viesulas!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ