Kasmat kasmat, tiktai pavoseris, sniegas prodada tirptėn bant kiek, pimpas jau klyvoja, lojojas visais keliais, išjuokia, soko – klyvis klyvis, kas iš many pasidyvis, kiaušinėlius dėsiu, vaikelius perėsiu. Tarp viksvynų, tarp žolių, bolos slapias pimpas. Kiaušinėliai pilki tokė su rudais taškeliukais, smaili labai, toks storėsnis taigi drūtgalys.
Vėversiukas čirkš čirkš unksti rytų kėlia – čyvir vyvir pavoseris, visi vaikai po pošalas, palikau pilnus aruodus, atskridau, dyki aruodai, kas suvada, plikapilviai plikapilviai. Ir vaikai po kiemų šokinėja kėp gėriukai pavoserį. Tai starkus gi vaikus atonaša. Pėrniai unt tilipono stulpo gandras kad jėma nėšt, nu ir sunešė tokį žėgelį. Snukys gi šitoks starkaus, tai atonešė tų mašlo gobulį, sudėjo sudėjo kur jau unt krošto lizdo. Kad plačiai susikrauna šakas, tai bus labai geri matai, visa bus labai gerai. Starkui raikia upėlio, jėgu vandenio nėr, gandras nigdi neatais. Raikia įdėt ir pinigų, ir žiedų lizdan, tadu gandras gyvins. O tasai starkėlis novatnas paukštėlis, vodegėla juoda, balso neišduoda. Starkus atoskrenda, aik pogulio, ir pusiaudėnius atonaša, gandras išskrenda, pasbaigia pogulis. Dabar ilga dėnos, yr čėso ir gandrus paėrzyt: tė vartėliai vasu vasu, starkaus pati dvasu dvasu, starkau jonai, ko gaga, ko gaga, tavo pati rogana rogana.
Va, ir špokai avilalin gūžtų naša. Koks tinoj grojimas špokų ir karvėlių, tarytum kad voiskas groja unt triūbėlių.
Pasdairydamos kėp špokai ainam abidvi su tatulyti, klyvojam par dirvas ir dainuojam – aš po žalias lunkytalas jautelius ganyčia, pakol savo barnužėlį tinai pamatyčia. O, grynas, gėras oras, gali aitėn drųsiai. Unt kėlio va išėjai, tai dairykis kėp kiškis šunio, saugokis mašinų, matociklų. Nesanai bant du zekiokai su mataciklietu protarškė, žiū, kavojas no policnykų kėp kurapkiokai karklos.
O mas linksmos, pasišokinadamos kėp matarailos riedam pakalnan, savo miškėlin ainam. Ti, kur tėtirvinas ūžia, mola, genys stobrin gūžtų kola. Kur žibutas žydžia, jų arbota sveika no kosulio, no pašalimo. Va toliau dūmai rūksta, gol jau Velykė raudonu undaroku doro kiaušinius. Graitai mat Velykos, kiaušinius ir mas dažysma bėržinių šluotų lapėliais, čibulių lobom, ramunėliais, karklų šarmeliu. Karklų žėvam tai pilkai nudožo, alksnių rudai. Ir varbos gi raikia, taigi prisiskinam ėglio, kačiukų, našmas bažnyčion, pašvintina tinoj kunigas. Do tėp nebuvo, kad varbos neturėčia. Kas neturia varbos, tom biesas įbruka vuodagų palaikytėn. Ir kad būt švorūs, sveiki, raikia varbu paploktėn – varba ploka, ne aš plaku, paganyk telyčių, nepamėsk trinyčių.
Varba – maža švinta, Velykos – tai jau baisiai didala. Jėgu nenuveisi bažnyčion, ne Velykos, kėp čia atjausi tų švintį. Baisiausiai laukiu Velykų, kadgi atsigavėsiu, pavolgys nors. O gardumas velykinio pyrogo, ausis draskyk. Žvingū žvangū par aukštus kolnus, gelažina galva, kanopina vodaga – varpai skumba. Kupiškio bažnyčios vargonai tai do rata pajieškotėn kokė stiprūs, kad užtrinkia, nėt sienos bilda. Atsigavia varpai, stopt ir bubinas jau gotavas, vargonai groja – jau Velykos!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ