Jeigu reikėtų išskirti tris pačius svarbiausius gyvenimo dalykus, vienareikšmiškai pirmas būtų sveikata – savo ir artimųjų. Ne mažiau svarbu ir vidinė ramybė, psichologinis komfortas. Kad jaustumeisi ramus ir laimingas, būtinas ir saugumo jausmas. Saugus gali jaustis, kai esi finansiškai tikras dėl ateities, turi nuosavą stogą virš galvos.
Žodis – namai kelia įvairias asociacijas. Vieniems tai ramybė, šiluma, jaukumas. Antriems – atvirkščiai, tik sienos, pastatas. Vieta, kur praleidi mažą laiko dalį po dienos darbų. Bet kuriuo atveju namai yra aktuali socialinė ir ekonominė šių dienų žmogaus problema. Jau nebestebina jaunimo, savo gyvenimą kuriančio didmiesčiuose, o ir mažesniuose miestuose, drąsa užsikrauti ant pečių būsto paskolą keliems dešimtmečiams. Būdų susitaupyti nuosavam kampui praktiškai nėra.
Deja, kartais susiklosto ir taip, kad to, ką ilgai kūrei, branginai, staiga imi ir netenki. Reikia iš naujo kabintis į gyvenimą, viską kurti nuo pradžių. Kartais vienintelė išeitis yra socialinis būstas. Jis paprastai asocijuojasi su skurdu – baisiomis durimis be spynų, murzinomis sienomis, neuždaromais langais. Išnuomojus socialinį būstą visa atsakomybė už jo priežiūrą užgula nuomininką. Reikia pripažinti, kad socialinio būsto nuomotojai neatsakingai naudojasi jiems suteiktomis gyvenamosiomis patalpomis, jas niokoja, neprižiūri.
Visada esama ir išimčių. Neseniai sujaudino išgirsta vieno žmogaus gyvenimo istorija. Rodos – niekuo neišskirtinė, panašių galima rasti ir daugiau. Tik tokia kasdieniškai opi ir verčianti susimąstyti.
Keli gyvenimo dešimtmečiai prabėgo svetimame būste. Nežinau, ar turiu teisę jį vadinti socialiniu, nes čia savo pastangomis susikurta gerovė – suremontuota, įsirengti elementarūs patogumai. Bet visa tai – buitis. Yra ir kiti labai svarbūs aspektai. Šios svetimos sienos per tuos metus pasidarė savos – įsigėrė šeimininko kvapo, prisipildė vaikų klegesio, tapo jaukia erdve kurti ir tiesiog būti. Kasdien. Su savo dabartimi. Ir štai vieną gražią dieną atsitinka taip, kad ateini į akistatą su faktu: jei tavo nors ir labai menkai padidėjusios pajamos viršijo nustatytus dydžius, turi savo namus užleisti kitiems. Arba pamėginti įsigyti. Tada esi priverstas artėti prie savo svajonės – pagaliau turėti nuosavą būstą. Žinoma, nepaneigsime, kad būtent svajonės skatina judėti į priekį. Nesvajotume – pasaulis prarastų visas savo spalvas ir formas. Jei tik labai paprasta būtų jas realizuoti.
Prisiminkime tai, kas neišvengiama, – pinigus. Laimės už pinigus nenusipirksi. Tikrai taip, bet šiuo konkrečiu atveju gali nusipirkti tą emocinio saugumo jausmą, kuris kiekvienam žmogui tiesiog būtinas.
Kalbu ne apie žmogų, kuris išvis nedirba ir gyvena iš pašalpų, užuot sunkiai dirbęs už „minimumą“. Kalbu apie nuoširdžiai triūsiantį, kuriantį ir savo kūryba džiuginantį kitus žmones. Ir va. Kai išeities bent šią akimirką nematai – beldiesi į valdininkų duris. Su viltimi, kad galbūt išeitis vis dėlto yra, gal įmanoma įsigyti tą socialinį būstą už jį mokant dalimis per tam tikrą laiką. Ne atiduoti, dovanoti juk prašai. Ir atsitrenki į sieną: tokios galimybės nėra. Taisyklės išimčių šiuo atveju neturi. O žmoniškumas – virsta deficitu.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ