Ir Kupišky dangus žvaigždėtas
Yra vietų, skatinančių kurti. Įkvepiančių drąsiai ieškoti savo gebėjimų. Būtent tokia vieta – Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“, šiemet švenčianti gražią 25 metų sukaktį. Šioje studijoje per ketvirtį amžiaus pabuvojo daugiau nei šimtas vaikų. Vieni jų savo ateitį susiejo su teatru, antriems tai buvo smagi gyvenimiška patirtis, artimesnė pažintis su teatro pasauliu. Kitokiu. Pilnu gilesnių jausmų, garsesnių žodžių, ryškesnių atspalvių.
Kokie gi vaikai teatro studiją „Ku-kū“ lanko dabar? Kas jiems yra teatras? Apie tai ir kalbėjomės su jaunaisiais Skapiškio teatralais ir jų vadove Vita Vadoklyte.
Kodėl atėjote į teatro studiją „Ku-kū“?
Gabija Janulionytė. Mokykloje lankiau įvairus būrelius, bet man teatras visada patiko. Vienu metu į studiją pradėjo eiti labai daug vaikų, pakalbino ir mane, užsirašiau ir nepasigailėjau. Čia esu jau ketvirtus metus.
Auksė Meilutė. Kai čia atėjau 2010 m., buvo teatro banga. Norėjau išbandyti kažką naujo, atsiverti pati, susipažinti su naujais draugais.
Ligita Rudokaitė. Atėjau seniai, vaidinu teatre 7 metus. Visa mano giminė linkusi į teatrą, jis traukia ir mane. Daug pamatai keliaudamas, atsiskleidi, parodai, kokia iš tiesų esi.
Rugilė Rimavičiūtė. Mano sesės draugė lankė teatrą, pasiūlė ir man. Studiją lankau metus.
Greta Tijušaitė. Tėtis lankė teatrą. Visada patikdavo žiūrėti spektaklius, vaidinti panorau ir pati.
Orinta Aleknaitė. Teatrą visada stebėdavau iš salės, tiesiog panorau pati prie jo prisiliesti, atsiskleisti kitaip.
Mintautas Lekavičius. Mano mama ir močiutė lankė teatrą. Labai daug laiko praleisdavau prie kompiuterio, kad nuo jo atitrūkčiau, jos mane privertė ateiti į teatrą (juokiasi).
Džiugas Meilus. Aš labai panorau ateiti į teatrą, kai pirmą kartą pamačiau vaidinančią sesę. Pradėjau lankyti. „Ku-kū“ esu šešerius metus.
Martynas Rauduvė. Pagalvojau išbandyti kažką naujo, todėl atėjau.
Aušrinė Kvedaravičiūtė. Man nuo mažens patiko vaidinti. Kai mano geriausia draugė pasiūlė ateiti, pabandžiau. Pradžioje buvo nedrąsu, bet kai pripratau, suradau naujų draugų, visai nebenorėjau išeiti iš čia.
Kas labiausiai jus žavi šioje veikloje? Ko jus gali išmokyti teatras, ką jis duoda?
Gabija. Ne tik daug pamatome, keliaujame, bet teatre labai žavi ir tai, kad atsiranda vis daugiau drąsos pasakyti, išreikšti savo nuomonę kitiems.
Auksė. Teatras lavina pasitikėjimą savimi. Čia išmoksti pažinti kitus, išsikalbi, gali iš savęs pasijuokti.
Ligita. Žavi pats teatras ir jo galimybės – tai, kaip pasikeičia žmogus, čia atėjęs – tampa drąsesnis, išmoksta tai, ką gali, pritaikyti gyvenime.
Orinta. Teatre kuri ir vėliau gali tai perteikti žmonėms, o mūsų darbas būna įvertintas. Ypač svarbu, kad galime dirbti su draugišku būriu žmonių.
Mintautas. Aš teatrą lankau dėl keliavimo ir dėmesio.
Džiugas. Man patinka teatras. Aš tiesiog gimęs jame vaidinti.
Aušrinė. Teatre žavi tai, kad čia susirenka daug žmonių, kurie sugeba atskleisti savo talentus, parodyti, ką sugeba.
Šiuolaikiniai vaikai savo gyvenimo neįsivaizduoja be išmaniųjų technologijų. Ar jums pavyksta nuo to atitrūkti ir skirti laiko teatrui?
Gabija. Mano prioritetai kiti – ne kompiuteris. Gal labiau mokslai trukdo, bet jei kažkas patinka – visada rasi tam laiko.
Ligita. Visada galvodavau, kad kažkada teatras atsibos, nes tai yra sunkus darbas. Buvau padariusi pauzę ir nevaidinau, bet vėl norisi čia grįžti.
Auksė. Mano dienotvarkė įtempta, bet malonumui laiko visada atsiras.
Orinta. Kartais eiti į repeticijas pritingiu. Arba kliudo namų darbai. Bet vis vien einu. Žinau, kad čia manęs laukia labai smagūs įvykiai ir puikus draugų būrys.
Mintautas. Kai mama išvažiuoja, į repeticijas neinu. Bet jei namie – eiti reikia, kitaip negaunu kompiuterio (juokiasi).
Džiugas. Dažnai sėdžiu prie kompiuterio, net pavėluoju į repeticiją. Bet turiu eiti – sesuo šaukia. Einu net sirgdamas.
Martynas. Nei nuo kompiuterio, nei nuo telefono atsitraukti tikrai nėra sunku. Suprantu, kad ateiti į repeticijas privaloma. Ne dėl kitų – dėl savęs, tai nauda man pačiam.
Aušrinė. Jei nori vaidinti, visada atsiras ir noro ateiti.
Ar pavyksta išvengti kūrybinių barnių, galbūt egzistuoja konkurencija dėl vaidmenų?
Gabija. Visada barnių pasitaiko, bet mes esame draugiški, išklausome vieni kitus, stengiamės suprasti.
Ligita. Ar bent jau vaidiname, kad klausomės (šypsosi).
Auksė. Sakoma – nėra namų be dūmų. Taip ir pas mus. Kartais norisi trenkti durimis ir išeiti, vieni kitus apmėtome šlepetėmis. Ir mūsų vadovė visada sako – gyvenime yra žodis ne tik – noriu, bet ir reikia.
Džiugas. Kas bus spektaklių pagrindiniai veikėjai, dažniausiai nusprendžia vadovė. Barniai dažniausiai kyla su ja.
Mintautas. Mes turime vadovę išklausyti, nes išeiti niekur negalime (abu juokiasi).
Ligita. Kam skirti pagrindinius vaidmenis, vadovė nusprendžia, kuriam geriausiai sekasi, bet labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių – kiek mes dėl to stengiamės.
Gal yra tokių, kurie su teatru norėtų susieti ir savo ateitį?
Ligita. Esu dešimtoje klasėje. Mano pusbrolis Ramūnas Rudokas yra aktorius, daugiau giminių vaidina teatre. Pati rimtai mąstau apie aktorinio meistriškumo studijas.
Džiugas. Mama sako ir pačiam atrodo, kad galėčiau studijuoti aktorinį. Labai norėčiau. Tikrai.
Orinta. Šiuo metu apie ateitį daug negalvoju. Bet manau, kad teatras seks mane visą gyvenimą – ar tai bus mano hobis, ar profesija.
Ko palinkėtumėte studijai „Ku-kū“ gimtadienio proga?
Gabija. Būti neužmirštai. Kad „Ku-kū“ prisimintų visi, kurie šią studiją lankė. Teatras mums duoda labai daug – tegul taip būna ir toliau.
Auksė. Ilgiausių metų!
Ligita. Dar kartą švęsti tokią pat sukaktį. Kad tokiame mažame miestelyje kaip Skapiškis yra teatras – labai gerai. Tegul jis visada gyvuoja ir jį lanko mūsų vaikai, anūkai.
Greta. Kiekvienam savo teatro draugui palinkėčiau ir toliau lankyti teatrą, daugiau drąsos ir pasitikėti savimi.
Orinta. Linkiu, kad vadovė pastatytų dar labai daug spektaklių. Kad laimėtume dar daug „Aukso paukščių“, o svarbiausia, kad būsimos kartos dar labiau suprastų teatro reikšmę ir dar akyviau jį lankytų.
Mintautas. Daug daug kelionių.
Martynas. Kad prie mūsų prisijungtų vis daugiau žmonių ir niekada ši teatro studija nebūtų užmiršta.
Aušrinė. Norėčiau palinkėti vadovei, kad ji būtų sveika ir sukurtų dar daug spektaklių.
25 metus vadovaujate vaikų ir jaunimo teatro studijai. Geriau nei kas kitas žinote, kodėl teatras vaikams reikalingas.
Vita Vadoklytė. Mano kurso vadovas docentas Gediminas Šimkus sakydavo – kai nuvažiuosite dirbti į Pilviškį ar Balbieriškį, turite būti antri po kunigo. Pagrindinė ir didžiausia teatro paskirtis ir yra stiprinti žmonių dvasią. Vaikų pasaulėlyje, kai aplinkui daug pagundų – kompiuteris, televizorius, gatvė, teatras kartu yra ir užimtumas, stabdantis nuo įvairių pavojų. Kai studija „Ku-kū“ šventė 15-metį, apklausiau buvusius jos narius, ką jiems suteikia teatras. Vaikai atsakė, kad jis ugdo savarankiškumą, atsakomybę, drąsą, padeda tapti laisvesniems. Net jei jie ir netampa teatralais – aktoriais ar režisieriais, tai padeda visose gyvenimo srityse. Būdamas teatre negali galvoti vien apie save. Teatras – mokėjimas įsijungti į bendrą grupę, kolektyvinis darbas. Jis aplaužo ragiukus, egoizmą, išmoko gerbti vieniems kitus. Net sunku išvardyti, ką teatras duoda – jis vaikams suteikia labai daug.
Režisierei dirbti lengviau su vaikais ar su suaugusiais?
Įdomu ir su vaikais, ir su suaugusiais. Smagu iš vaikų pasisemti gerosios energijos. Kūrybinis darbas visada yra įdomus ir lengvas, sunkesnis – vadybinis. Su vaikais paprasčiau dėl to, kad jie yra laisvesni laiko atžvilgiu, suaugusieji yra labai užimti. Gera matyti, kaip vaikai auga, atsiveria. Kai pradeda lankyti teatrą, čia pabūna, jie auga ir kūnu, ir dvasia. Suaugusieji nors į teatrą ateina jau susiformavę, čia taip pat tobulėja.
Laikas greitai bėga, užauga vaikai, užaugo ir Jūsų vadovaujamas teatras. Ar stipriai juntama jo tėkmė?
Nelabai tikiu, kai matau, kad praėjo 25 metai. Kai ruošėmės penkmečiui, dešimtmečiui, viskas atrodė paprasčiau, nežinau, kas tai lėmė – pačios jaunystė, entuziazmas, o galbūt buvo mažiau ką susisteminti. Dabar išvardyti visus spektaklius, kiek ir kur jie vaidinti, gerokai sudėtingiau.
Vaikai užauga – jie išeina ne tik iš teatro, palieka ir Skapiškį, išvažiuoja studijuoti į universitetus, randa darbus, kuria šeimas. Viena teatro narė – Gintarė Jankevičiūtė-Butkevičienė studijoje buvo nuo pat penkerių metukų, paskui po pertraukos vėl grįžo gyventi, dirbti į miestelį ir šiuo metu yra teatre.
Studiją „Ku-kū“ lanko ketvirtoji vaikų karta. Šios kartos skiriasi. Dabar vaikai vartotojiškesni, gerai jaučia, kaip su jais turi elgtis, kokios jų teisės, o pareigas, būna, kad ir pamiršta. Skiriasi ir tėvų požiūris – vaikai daugiau jų lepinami, turi mažiau pareigų, darbų, atsakomybės. Labai daug lemia ir šeima. Teatre taip pat ne visiems gali darbus patikėti. Juk mes ne tik vaidiname – patys darome labai daug – gaminame stendus, rekvizito detales.
Esu suskaičiavusi, kad teatro studiją lankė apie 130 vaikų. Dalis jų paskui perėjo į suaugusiųjų teatrą. Iš viso esame pastatę 19 spektaklių, nemažai ir literatūrinių kompozicijų.
Kas labiausiai įstrigo, įsirėžė į atmintį per 25-erius „Ku-kū“ veiklos metus?
Kas kelerius metus į studiją ateina vis naujas vaikų pliūpsnis. Labai džiugina tie atradimai, kai pamatai žmogaus kūrybinius syvus. Vaikai teatre užauga, kol jie išeina, išmoksti susišnekėti be žodžių. Vienas įdomesnių atradimų – jaunimo mainai. Tai – tarptautinis pažinimas, kai dirbome, kūrėme, gyvenome kartu.
Įsiminė vienas labai gražus sutapimas. Spektaklyje „Apie burtininkus ir varles“, kuris mums pelnė „Aukso paukštę“ vienai mergaitei – Karolinai Petuchovaitei, vaidinusiai varliukę Miglę, buvo duotas Regimanto Kaškausko tekstas: „Kai užaugsiu, išvažiuosiu iš čia, būsiu garsi dainininkė, čia kartais sugrįšiu, bet retai, rečitalį surengsiu…“ Išties dabar Karolina Vokietijoje studijuoja vokalą.
Ko palinkėtumėte savo nesenstančiam teatrui, kartu ir sau?
Nesenstančiam teatrui ir norisi palinkėti gyvybės, jaunatviškumo. Kad vieni kitus suprastume, neitume vien lengviausiu, pramoginiu keliu. Noriu, kad vaikai dar patikėtų manimi ir kartu kurtume tai, kas paliečia sielą, augina, stiprina.
Dabar su vaikais kuriame naują spektaklį „Užstrigom“ iš jų pačių pasakojimų. Turime labai daug atsivėrimo momentų – kuo mes gyvename, kas skauda. Susėdame ant sėdmaišių ir vyksta savotiški psichologiniai seansai, išsišnekėjimai. Kiek apie tai kalbėsime spektaklyje, kiek pasiliksime sau, dar nežinau.
Mūsų credo: augti patiems ir auginti kitus. Teatrinis ugdymas – tai begalinė investicija į žmogų. Teatras neturi būti vien tik amatas, jis turi padėti stiprinti sielą, kad vaikai atsivertų, patikėtų, jaustųsi saugūs būdami čia.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ