Tai, kas įprasta – mus supantys daiktai, aplinka, net ir žmonės – ilgainiui tarsi nustoja būti, pradingsta. Pasigesime tada, kai išnyks. Ar verta to laukti? Mokslininkai seniai pastebėjo: žmogaus pažinimo galimybės neribotos, tik pojūčiai riboti.
Labai artimas, tik neįžvelgiamas
Ką savo pojūčiais pasitikėdami, galime pasakyti apie unikalų Kupiškio piliakalnį, archeologinį paminklą, išskirtinį senosios Lietuvos, jos baltiškosios proistorės paveldo ženklą? Ir mažas, ir senas gal paporins legendą, kaip du milžinai, susėdę ant kalvelių Aukštupėnuose ir Paketuriuose, rūkė savo pypkes, o pelenus nukratė ties viduriu, kur ir susidėjo aukštas kalnas.
Savą mitinę istoriją turi bene visi šie slėpiningi praeities reliktai. Piliakalnis – tai kalnas prie pilies, o prie jo visada žmonių gyventa. Būdavo aukštutinė ir žemutinė pilis. Turėjo būti, tik, kaip rašoma „Kupiškėnų enciklopedijoje“, rašytiniuose šaltiniuose ši pilis neminima, nežinomas ir jos senasis vardas. Dabar šis piliakalnis vienas iš didžiausių išlikusių šiaurės Lietuvoje, čia galėjo stovėti stipri sėlių pilis, vėliau galėjo būti galingi gynybiniai įtvirtinimai nuo Livonijos ordino puldinėjimų. Gal buvo alkavietė, kur dabar bažnyčia pastatyta. Piliakalniai tarsi ledkalniai, kur menka dalelė žvilgsniu tematoma, o visa galybė slepiasi po vandeniu, šįkart derėtų sakyti – po žeme slypi. Būtų galima daug ką sužinoti, jeigu kam nors būtų kilęs pasiryžimas nuosekliai patyrinėti patį piliakalnį ir jo prieigas, pasižvalgyti jo gelmėse, žemės kultūriniuose sluoksniuose. Netyrinėtas – tokia svarbiausia išvada, kurią pateikia istoriniai straipsniai, monografijos apie šį mūsų krašto unikalų paminklą. Kodėl taip nutiko?
Archeologas Gintautas Zabiela visai neseniai, vasario 16-ąją pristatant Kupiškio kultūros centre „Lietuvos valsčių“ serijos vieną naujausių monografijų „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“, akcentavo, kad šis sėliškas kraštas slepia daugybę dalykų, tikėtinos ir ištyrinėtos laidojimo vietos galbūt atskleistų kelių tūkstančių metų prieš Kristų praeitį, tai galėtų atverti archeologiniai tyrinėjimai, bet tuo niekas neužsiima. Mokslininkas regi vieną priežastį – nėra vietos tyrinėtojų, iš čia kilusių mokslininkų, kuriems šis kraštas būtų brangus. „Tyrinėtojus reikia puoselėti, padrąsinti. Pastūmėkite savo jaunimą į šią įdomią sritį“, – siūlė tąsyk renginio svečias.
Savo straipsnyje „Kupiškio valsčiaus archeologija“ mokslininkas mėgina atsakyti, kodėl Kupiškyje ilgą laiką iš viso nesidomėta archeologija, nekaupti duomenys, o pirmieji senkapių tyrinėjimai pradėti tik 1977 metais. Anot G. Zabielos, ilgą laiką kupiškėnai neturėjo savarankiško muziejaus, buvo tik Rokiškio muziejaus filialas, o sostinės mokslininkai buvo įsitikinę, kad šis kraštas yra skurdus archeologams tyrinėti, nevertas gaišaties.
Ogi pagal Aukštupėnų kaimo teritorijoje rastą 10,6 cm ilgio akmeninį kirvelį su keturkampe pentimi galima spręsti, kad Aukštupėnų piliakalnio pradžia gali būti dar iki Kristaus gimimo. Didelis piliakalnio plotas, plati aikštelė su šlaitų pylimais ir grioviais rodo čia buvus neeilinį sėlių centrą, ir tai, kad iki šiol netyrinėtas ne tik piliakalnis, bet ir Kupiškio senamiestis, dvarvietė, yra didžiulė istorinio paveldo pažinimo spraga.
Praeitis – dėmesio neverta seniena?
Ar galima ištaisyti tai, kas nederamai padaryta ar iš viso nepadaryta?
Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė, baltiškosios kultūros ir folkloro puoselėtoja, įsitikinusi, kad visas pažinimas yra procesas, kad niekada nevėlu gilintis, mėginti pažinti ir išsaugoti. Visa, kas iš senovės, yra ne tik įdomu, bet ir svarbu, protėvių papročiai yra ir šiandienos žmogaus sielą maitinanti ir stiprinanti galia, savo kilmės niekada nereikia užmiršti ir paniekinti.
„Vietovardžiai yra mūsų praeities pažinimo raktas. Dabar Kupiškio piliakalniu vadiname, o gal visa, kas buvo palei Lėvenį, buvo Palėvenė? Lėvuo ir Kupa yra sėliški pavadinimai, o Jara, Žvikė – ugrofiniški, daugelio šimtmečių praeitį liudijantys, nežinia, kas čia pirmieji apsigyveno, kas tik vėliau atsikraustė. Nėra išlikę rašytinių šaltinių apie šią svarbią mums vietą, kur būta pirmosios žmonių gyvenvietės, bet argi tikėtina, kad piliakalnis datuojamas tik VIII–XII amžiumi? Jeigu Gyvakaruose buvo nustatyta palaidojimo vieta iš XVIII amžiaus prieš Kristų, tai šis žmogaus rankų kūrinys tikrai turi būti senesnis, tik mes to dar nežinome ir negalime patvirtinti“, – teigė pašnekovė.
Užtat dar gyvas tas laikmetis, kai visa praeitis buvo laikoma nevertinga seniena, apie išlikusių vertybių saugojimą ar tausojimą nebuvo jokios kalbos. Sovietiniais metais ant piliakalnio vykdavo dainų šventės, motokroso varžybos, buvo įrengta estrada, per patį piliakalnį kaip per trampliną smagiai šokinėjo sportininkai. Visa, kas galėjo sietis su piliaviete, dvarviete, ponais, vertinta kaip darbininkų valdžiai nederantis svetimkūnis, kurį būtina pašalinti ar bent kuo giliau paslėpti, kuo rečiau prisiminti. Laimė, kad tas laikas truko tik gerą pusšimtį metų, menką metų trupinėlį, palyginti su piliakalnių buvimu iki Kristaus ir po jo.
Entuziastų triūso vaisiai
Vis dėlto kelis praeities šimtmečius siekiančios rašytinės informacijos apie Kupiškio piliakalnį entuziastų ir kraštotyros pasišventėlių dėka sukaupta. Vidmanto Jankausko sudarytoje „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad pirmieji išlikę rašytiniai duomenys yra lenkų ir rusų kalbomis iš XIX a. vidurio, vėliau piliakalnį ar su juo susijusias legendas aprašė Motiejus Valančius, Povilas Matulionis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė, kiti autoriai.
1968 metais piliakalnis įtrauktas į respublikinių archeologijos paminklų sąrašą, taigi bent išoriškai jis aprašytas. Kadangi gerai matomas, įsikūręs Lėvens upės šlaito aukštumoje, tai ir naudotas praktiškoms reikmėms. Didelė aikštelė, 110 metrų ilgio ir 40 metrų pločio, bei rytinis šlaitas buvo apardyti apkasų per Pirmąjį pasaulinį karą, čia buvo įrengtas vokiečių kariuomenės blindažas, stovėjo patrankos. Nuo seno piliakalnis priklausė miesteliui, buvo miestelio ganyklose, bet po 1876 m. kilusio gaisro miestiečiams išsikėlus į Aukštupėnų kaimą, iš jo gavo ir pavadinimą. 1924 metais prof. P. Matulioniui tarpininkaujant, perėjo Lietuvai pagražinti draugijos žinion. Draugijos nariai ėmė jį prižiūrėti, apsodino liepaitėmis, berželiais, alyvomis. Nuo 1933 metų piliakalnį globojo Kupiškio progimnazijos mokiniai, 1936 metais čia buvo suvaidintos „Senovinės kupiškėnų vestuvės“.
Bet visa tai tėra rašytinio žinojimo nuotrupos, nesiekiančios ir dviejų šimtų metų. Tai, kas slypi žemėje, glūdi kultūriniuose sluoksniuose, neatrastuose archeologiniuose radiniuose, dar vis lūkuriuoja tyrinėtojų. Reikėtų nebelaukti, nepavėluoti, surasti mokslininkų entuziastų, kurie šio piliakalnio gelmes gebėtų perskaityti ir kitiems apie tai papasakoti.
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ