Nevėkšlų nevėkšla tokia būk tu man! Vis mano galvoje kasdien sukasi koks piktas kėslas. Nuo mažų dienų užgrūdintas kūnas, tai nė jokia liga nekimba. Užtat kimbu į akis kiekvienam, kad man ir nieko bloga nedaro. Porlali rito, porlali toto! Aš tokios mados: kad geru, tai geru, kad piktu, tai piktu. Pasipainioju kur, tuoj ieškau kokios priekabės. Kur reikia žmogų apdaužyti, kokią šunybę padaryti, tenai aš gyva! Dažnai man iš tolo šaukia: „Ko nori: ar priekabių ieškai, ar kelio klausi?! Atsirūgs dar tau tos šunybės, palauk!“ Man juokai nekimba, visuomet susiraukusi. Ir kalba nesiriša, tad negeistinas svečias greitai išsinešdina. Peruluti rito, parlutėli totato!
Pikta kaip kibirkštis, susisukus it botagas, tai ir atsilenkia visi, žino, kad geriau šunį erzinti, o ne piktą žmogų. Kitas senyn eina geryn, o aš – piktyn. Reikia, sako, piktai būnant maišyti duoną – rūgsta gerai!
Kartais ir gėda būna, kad esu dar ir gobši, savimyla, šaltaširdė. Kaip ten yra, kaip ne, vis giriuosi, ir galo nėra, iš vieno šimtą padarau. Kas kad mažai turiu, džiūstu visa iš pavydo kaip kipšas, plaukai tik ant galvos sutino. Taito taitėla dilio dilio! Kad pamesčiau visą piktybę ir pavydus, kur tau! Suzmekusi seniai tiesa, kad vargus žmonės užmiršta, o pikto žodžio – niekados. Trep trepo!
Tepame ant rūgščios duonos krienus, mat pavasarį jie nelabai pikti, tarp kąsnių įbrukame po žodelį – dobilutėli, dobilėli dobilio, ne vieną šeimą yra suardęs bjaurus pavydas. Nei geruoju, nei piktuoju nesusikalbame. Išpūtę akis, patempę apatinę lūpą, žvairuojame. Tai kas, kad aš daug tyliu, bet kandi esu kaip griaustinis, kai užvežu, ne bet kas atsikerta. Trumpdi trumpdi! Vyrelis irgi piktas it raganos piršlys, pralemena – obelyt gražuolyt, bitele ryto, be pavydo meilė kaip valgis be druskos, ir pypkė su yda – be tabokos nerūksta. Pagaliau nusiraminame, juk aišku – su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Sadūto tūto! Ir blogas, ir geras charakteris užkrečiamas.
Tik va, viena laimė, kad pavasaris. Šlapiu moliu kad imsiu duoti – visas savo ydų skyles užkrėsiu. Ko gi čia man kabiausiai trūksta, lioj sobeila? Kokio jausmo? Tikriausiai esu bailė, nemoku mylėti – tai stipriųjų bruožas. Milijonai posakių prirašyta apie meilę, o man tiktų – kad meilei nesvarbios ydos, kad meilė – geriausias taikdarys ir gydytojas. Pradedu lipdyti sutarimo melodiją – naudinga idėja, padėkos žodis, parama sunkią valandą… Priedainis bus – tarsi saulė, meilė pati spinduliuoja nieko nereikalaudama iš kitų. Trepu treputėle! Tyliai tyliai ima skambėti poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiai: „Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose – gyvenimas.“ Sukamės ratu susikabinę rankomis, suplojame delnais – ydabro!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ