Kryžiaus simbolika lydi mus nuo senų senovės. Lietuvos senosios kultūros tyrinėtojai yra nustatę, kad kryžiai – išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Manoma, kad kryžiai yra kilę iš senovės lietuvių stabmeldystės papročio statyti stabus. Visgi ne taip svarbu, koks tikėjimas vertęs lietuvį juos statyti – stabmeldiškas ar krikščioniškas. Ši tradicija gyva ligi šiol. Gimusius krikštijant paženklina kryžiaus ženklu, palydint į Amžinybę vėlgi statomas kryžius.
Lietuva dėl kryžių paplitimo ne veltui vadinama „ypatinga kryžių šalimi“. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika įtraukta į UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą. Ypač įdomūs mediniai kryžiai – ne tik savo menine išraiška, originaliais puošybos elementais, jie kartu ir svarbūs istorijos liudininkai. Giliau panagrinėję jų formas ir simboliką, galime perskaityti lietuvio išgyvenimus, kančias, siekius ir idealus.
Dažnai sutinkame atvejų, kai kryžiaus dirbėjas yra anoniminis. Iš tiesų, kryžių droždavo, juo ženklino vietas ar įvykius nebūtinai menininkas. Kūrėjais tapdavo ir paprasti, bet nagingi žmonės, savo išmone, pajautimu įdėdavę į savo kūrinį paprastą, bet originalų grožio pajautimą.
Lietuviai žymėjo kryžiais buvusias sodybas savo protėvių garbei ir atminimui. Iki šiol ši tradicija gyvuoja. Mena kryžiai ir išnykusius kaimus ar svarbius kokios nors vietovės įvykius.
Nemenką dalį visoje paletėje sudaro kryžiai, koplytstulpiai, pastatyti represinėms aukoms atminti. Žmonės juos statė ir tuomet, kai į šalį veržėsi įvairios negandos, tikėdami, kad tai apsaugos nuo nelaimių.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, buvo susirūpinta ir išnykusiais ar jau buvusiais labai prastos būklės kryžiais. Daug jų buvo atstatyta, remiantis gyvų liudininkų pasakojimais, ką dar buvo galima pataisyti, atnaujinta.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Gyvakarų kaime 1990 metais pastatytas kryžius, kurio meistras – Benius Laucius. Naujas kryžius pastatytas vietoj senojo Gyvakarų kaimo kryžiaus, statyto apie XX a. 4 dešimtmetį. Meistras kol kas nežinomas. Tais metais nemažai Lietuvos, kaip ir Kupiškio kaimų, gyventojų nujausdami neramumus šalyje, klausydami laidų iš radijo imtuvų, tie, kurie juos turėjo, norėdami apsisaugoti nuo negandų, statė kryžius.
1989 metais buvo pastatytas stogastulpis prie Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Meistrai – Romualdas Dobrickas ir Leonas Perekšlis. Ant stogastulpio užrašas: „1941-ųjų ir pokario metų stalinizmo aukoms – tremtiniams. Broliai ir sesės, tremties vergija pažymėti, per audrą, per darganas neškim meilės žiburį Lietuvai. 1989 m. birželio 14 d.“
Istorikė Aušra Jonušytė knygoje „Mediniai kupiškėnų paminklai. Mažoji architektūra“ apžvelgia Kupiškio krašto mažąją sakralinę architektūrą. Čia randame išsamius kryžių aprašymus, nuotraukas, jų žymimas vietas, sukurtų paminklų autorius, kokia proga kryžiai buvo pastatyti.
Naujuose laikraščio „Kupiškėnų mintys“ projekto „Pamiršti negalima prisiminti“ straipsniuose pateiksime kitose Kupiškio rajono vietovėse stovinčius paminklus, menančius pokario metus.
Dėkojame istorikei Aušrai Jonušytei ir Kupiškio etnografijos muziejui už suteiktus archyvinius dokumentus ir nuotraukas.
——-
Autorius: Nomeda SIMĖNIENĖ