„Jei turėčiau stebuklingą lazdelę“
Seniai praėjo tas metas, kai mokytojas buvo neginčijamas autoritetas, o vaikai – tik stropūs, paklusnūs mokiniai. Mokyklos išgyvena ieškojimo laiką. Kokia mokykla yra šiandien? Ką, jei tik galėtų, joje keistų jaunimas? Apie tai pasikalbėjome su Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokine, mokinių parlamento nare Ema URBONAITE.
Ema, kas Tau yra mokykla?
Pirmiausia man mokykla yra vieta, kurioje galiu tobulėti. Kasdien susitikti su draugais. Būtent čia gaunu pagrindus tolimesniam gyvenimo pasirinkimo keliui. Juk mokykloje turime nuspręsti, ką toliau veiksime.
O kitiems bendraamžiams?
Kiekvienam įvairiai. Vieniems labai blogi mokytojai, sunku mokytis ir nesinori eiti į mokyklą. Bet turbūt daugeliui mokykla nėra kaip antrieji namai arba atvirkščiai – kaip kalėjimas.
Kokia Tavo nuomonė apie mokyklą, kurioje mokaisi?
Man gimnazija patinka. Didelių pasikeitimų nereikia. Žinoma, kaip ir kiekviena mokykla, taip ir mūsų, turi trūkumų.
Kokių? Ką, jei galėtum, keistum?
Vieną labai svarbų dalyką – lankomumą. Gimnazijoje yra per daug sugriežtintas pamokų teisinimas. Jei bent dieną sukyla temperatūra, turi eiti į polikliniką pažymos iš gydytojo. Galvoju ir tikiu, kad tikrai tėvai galėtų pateisinti nors vieną mokinio praleistą dieną (asmeniškai paskambindami kuratorei, o grįžęs į mokyklą mokinys atneštų tėvų parašytą pateisinimą).
Taip pat mokykloje labai reikėtų kovoti su mokinių abejingumu. Dauguma nieko nenori daryti, retai įsijungia į organizuojamą veiklą, niekas neįdomu, bet patys nesiūlo savo idėjų. Priklausau mokyklos mokinių savivaldai – mes organizuojame daug renginių, tačiau į juos ateinama labai vangiai. Nebent jie vyksta per pamokas, po pamokų beveik niekas nesirenka. Norėtųsi, kad gimnazijoje būtų daugiau aktyvių žmonių, kad jie siūlytų savo mintis.
Bet mokinių aktyvas dirba?
Labai džiaugiuosi, kad mokykloje yra mokinių savivalda. Organizuojame įvairius renginius, stengiamės, kad mūsų gimnazija būtų žinoma ne tik rajone. Neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartis su Ignalinos, Molėtų gimnazijomis ir Švenčionėlių Mindaugo gimnazija. Įsipareigojome kviesti vieni kitus į renginius, vyksiančius gimnazijose. Pavasarį planuojame šias gimnazijas pasikviesti į Kupiškį. Smagu, kad mokyklos administracija stengiasi atsižvelgti į mokinių savivaldos pateiktus pasiūlymus ir pastabas.
Kokia Tavo nuomonė apie mokytojus? Kokie mokinių ir gimnazijos mokytojų santykiai?
Gimnazijoje dirba visi mokytojai specialistai. Esant reikalui, su kiekvienu galima nuoširdžiai pasikalbėti ne tik per pamokas. Mano santykiai su visais mokytojais yra puikūs. Manau, ir kitų gimnazistų taip pat. Žinoma, būna konfliktų su kai kuriais mokiniais. Vieni mokytojai sugeba suvaldyti klasę, antriems tai nesiseka. Tikrai ne visi mokiniai su mokytojais elgiasi pagarbiai, kai kurie linkę ginčytis. Yra po vieną kuratorę keturioms klasėms. Turėti kiekvienos klasės auklėtoją būtų daug geriau. Pas kuratorę einame kaip pas savą žmogų, tačiau su auklėtoja visa klasė galėtų vykdyti bendrą veiklą, eiti į žygius ir pan.
Pakalbėkime apie mokinių sąlygas. Argi nesinorėtų naujo inventoriaus, išmaniųjų technologijų?
Visko yra pakankamai. Kai lankiausi kitose mokyklose, man labai patiko mokyklos fojė stovintis televizorius, kuriame matoma visa aktuali ir svarbi informacija mokyklos bendruomenei. Būtų gerai čia skelbti pamokų pasikeitimus.
Mokiniai dažnai skundžiasi mokymosi krūviais. Ar jie ne per dideli? Nesinorėtų, kad namų darbų tiesiog nebebūtų?
Nemanau, kad mokymosi krūvis per didelis. Kartais būna dienų, kai visos pamokos tikrai sunkios, bet viską galima suspėti ir išmokti. Namų darbai turi būti, nes norisi pasimokyti papildomai, pasiruošti atsiskaitymams.
Pamokos trukmė – 45 minutės. Neužtektų pusvalandžio, o gal atvirkščiai – reikia valandos?
Tai labai priklauso nuo dalyko. Kartais tos 45 minutės pralekia kaip 15 minučių, kartais atrodo, kad trunka visą valandą. Prie tokio pamokų laiko esu pripratusi ir man jis geras, nemanau, kad reikėtų keisti.
Kaip galvoji, ar mokiniams suteikiama proga teorines žinias pritaikyti praktikoje, ar nėra per didelio atotrūkio tarp mokykloje mokomos teorijos ir praktikos realiame gyvenime?
Tas atotrūkis juntamas, tikrai nėra taip, kad ką įgijome mokykloje, iškart galime pritaikyti praktiškai. Bet nežinau, ar dabar tai būtina. Tai turi būti daroma ateityje, kai studijuosime.
Jei galėtum dabar iškart vieną dalyką pakeisti mokykloje, kas tai būtų?
Gimnazijoje galėtų būti šilčiau. Pas mus žiemą šalta, kai kuriuose kabinetuose temperatūra siekia vos 18 laipsnių. Per pertraukas reikia prie radiatorių šildytis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ