Žiemos laikas – tai toks metas, kurį ištverti ne visada lengva. Šviesos trūkumas anksti temstant ir vėlai auštant atima nemažai energijos ir gyvybinių galių. Tai, ko besąlygiškai mums kasdien reikia atliekant daugybę pavestų ar paties numatytų darbų ir planų. Kasdienėje rutinoje guodžia tik mintis, kad neišvengiamai artėja Kalėdos. Su jomis į kiekvieno žmogaus gyvenimą turi sugrįžti šviesa. Ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio reikšme. Su viltimi laukiame tos saulės prošvaistės ne tik gamtoje, bet ir savo gyvenime. Tikėdamiesi, kad gal kitais metais, atvertus naują puslapį, jis taps kokybiškesnis, tikresnis ar tiesiog – geresnis.
Šventinę nuotaiką prieš Kalėdas turime stiprinti patys. Vis sparčiau daugiabučių namų languose įsižiebia spalvingos girliandos. Pasipuošė ir miestas. Džiugu, kad iniciatyvos prisidėti prie jo puošybos nepristinga. Jau antrus metus iš eilės skvere priešais Meno mokyklą įkurdinta originalių šiaudinių skulptūrų kompozicija. Užsukančių pasigrožėti, nusifotografuoti prie šių šiaudinukų išties netrūksta. Gražiai nušvito ir Kupiškio kultūros centro aplinka. Šiais metais nuspręsta neatsisakyti tradicijos ir centrinėje miesto aikštėje pastatyti natūralią Kalėdų eglę, o ne karkasinę, kaip buvo svarstyta. Valdžia žada, kad ši naujovė ateis vėliau, įgyvendinus aikštės rekonstrukcijos projektą.
Prieš šventes nepasiduoti masiniam vartotojiškumui, reikia pripažinti, nėra labai paprasta. Kai aplink tik ir matai visus apėmusią pirkimo karštinę, noromis nenoromis imi svarstyti, kas mums yra tas Kalėdų laukimas. Rodos, tiek daug dalykų darome tik todėl, kad taip reikia. Reikia pasirūpinti dovanomis. Reikia suplanuoti, koks bus šventinis stalas. Reikia aplankyti giminaičius. O gal verta užduoti klausimą sau – kokių švenčių noriu aš? Ką padaryti, kad jos būtų tikros ir kokybiškos?
Kiekvienam iš mūsų reikia auginti Kalėdas savyje. Po truputį, kantriai – juk tam ir skirtas šis gražus advento metas.
Kalėdos tebūnie laikas nurimti. Laikas sušildyti namus bendraujant su mylimais artimaisiais. Laikas susirinkti išbarstytas mintis. Rasti valandą kitą begaliniame bėgime susėsti prie šventinio stalo, o susėdus patirti tikrąją bendrystę, šilumą, džiugesį. Kaip gera žinoti, jog kad ir kas benutiktų, metams baigiantis prie jo vėl susirinksime.
Deja, su kuo dalytis šventine nuotaika, turi ne visi. Lietuvoje daugybė vienišų žmonių, kuriems šventės nėra smagus laikas. O kiek tokių, kuriems per Kalėdas teks apsieiti be gardesnio kąsnio. Pagal statistiką, kone trečdalis šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba – net 29,3 proc. žmonių. Daugiau – tik Bulgarijoje, Rumunijoje, Graikijoje ir kaimyninėje Latvijoje. Tad nepamirškime pasidalyti. Pagal savo išgales. Kuo galime: skanesniu šventinio pyrago gabalėliu, geru žodžiu, šiluma.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ