Žiūriu pro lungų, kas ti kiemi vaikštinėja, linkčioja. Ogi po žėmį vornos dūksta, jau bus lėtaus. Ir dabar žmonas do tiria iš paukščių, iš vornų orų ir tėp kų. Vornos aukštai tupinėja ir mato žemai plūksnas – snigs. Kė vornos aukštai mėdy tupia – šals. Jėgu vornos rėkia viršum galvos – nesisaks.
Ok tu, vėlniau, do ir dabar atsimanu, kė nuveidavom vakaruškos, saugodavoms tokio pėckelio. Būdavo, vornų kiaušinių kešėnan prisdėjįs turadavo, apskabina margų ir sumoigo tų kiaušinį viškui, taigi juoko davolei. Šitas vėjo puštalietas tunkiai gaudavo koilin no vakarušnykų, ale ir kitiem valdavo atgalio. Vis sakydavo – su stiprium neik veltinių, su vikrium neik muštynių. Varliamušys toks buvo ir tabar, jau vyras, o balsų prėš tavų, prėš počių kėlia, rėkia – nepilsi bobai žundan, nebus tvarkos. Nekultas nevalatas, niekam tikįs, nuvažiovo Krokuvon vornų kaustytėn. Žioplas buvo labai, ale kėp partinis, išėjo viršinykos. Dabar patenkytas sėdi kėp kotinas unt šiultų palanų. Kožna gi kilbasa noria būt skilundžiu.
Kažin kokia šėmat bus žiema? Pamislyk, ošen dėl pykčių žėmos tai turiu do vailokus, Anykščios nuvala dvejus. Apsiaunu, kojom šiulta ir šlepsiu sau. Do ir koja tabar unt gryčios, kur valdavo vailokus. Pakojinas vilnas vailokom rinkdavo, būdavo, tėvėlis pastorus vailokus apisiuva skūru ir aina ba kaliošų. Kojos kėp pečiuj, nestipsi, nešolsi. Tėvėlis sakydavo, kad vailokai vėlt nėra labai sunku. Vilna sukaršta plakan, do muilo raikia pamuilyt ir vėlia.
Apsivėliau apsivėliau, apsimyniau ir ošen, raiktų apsitvarkytėn prėš švintas. Gryčioj ba tvarkos visur daiktai matos. Tvarka kėp šikalo dvari. Nelabai šindėn yr sveikotos, vėjas pagovo sušilusių ir ažkimau. Ajau namo iš krautuvas prėš vėjų, o do drebliu snigo. Šito suknia nešiulta, vėjų pralaidžia, rata ir kurtkėla paplona. Ir aparacijų nesanai dora, nebakokių ti, pinkiosdėšimt tėdaviau, tai ko kinkų nepakračiau. Grumdysios par visų odvintų, neapsilaisiu su švaru. Nugi dainuodama – oi vėjėli, tu vėjėli, kom tu manį tėp popūtai, sustvarkysiu, tai vis do kėp ir geriau, švėsiau bus.
Žiema, tumsos morios, tai gryčioj tupėk ir tupėk. Advėrijų negi paklausi navydnų, viena būnu, po kaimų vaikštinėt nemėgiu. Spingia ausy, nosį nieščia – jau navydnų išgirsiu. Akurat, tatulyta tarkšla tokia, nesusibazda kas, ir par tiliponų mon toj skumbina.
Baisiausiai susnarvovus, buvus miesti su raikalu pas tų viršinykų, do ir gimina, devintas vando no kysėlio, sėdi ūsus išpūtįs, nebapažįsta. Jau lundus, tai lundus, prė bat kokios valdžios prilįs, šimtų kartų vars koilį. Jėgu iš unksčiau kokė pykčiai, tokiais pėrvarsmais toj suvada sąskaitas. Kė kiaulas palais, tadu jis atsilais. Blogai, kė politikon įsivelia tokė žmonas. Prėš jį tai va dirbo razumnas viršinykas, žmonam buvo gėras, valdžiai netiko, tai ir nupūta, atlaida. Jėgu valdžiai ne po plauku, tai jau nekas. Išmas iš dorbo, kom prėš valdžių šiaušės.
Paskalbajus su tatulyti, kuriu maldalį – protėl protėl, sugrįžk nors unt didžiųjų švinčių. Kad būt matai švinčių ir maišas pinigų, tai būt spakaina gyvintė. Mono maldala gol ir nenuveis lig dungaus, kų parduodi – vis pigu, kų perki – brungu. Visokė valdinykai lipa unt kulnų su mokesčiais. Atajo kita valdžia, i rūroj visi pinigai, visi turtai. Kiek kartų mainas valdžios, vis žmogum raikia nukintėt. Kad va mokyti, dori žmonas do valdžioj, o kė visokių pūstybių pripilta galva, sėdžia kėp vopsvų kūlys, nu kų jė, tik kumštį sugniaužt moka, daugiau nieko.
Nauji matai nedarmai gol atais – mono omžiaus matus pridas. O tokia žmogysta ošen maža kėp kumštėlis, raiks ir toliau nėštėn savo kryžėlį. Mat Dievas naujų tarbų nėsiuva, o no vieno nukabina, kitom užkabina.
Ok tu ožka, viškum ažmiršau pasižiūrėtėn, ar skilundis sienom neišėjo (nesupuvo). Kad ir posnykas, atsipjausiu šmotėlį, masa nepražudis, silkė – neišganis.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ