Pabūdys – kaimas Alizavos seniūnijoje, prie kelio į Salamiestį, dešiniajame Pyvesos krante. Greta yra Gyvakarai, Nodiejiškiai, Salamiestis, Stuburai. Žmonės kaimą nuo seno vadina Pabūdžiais. Kaimas nedidelis, vos kelios sodybos belikusios, tačiau čia iki šiol gyvena gražūs ir šviesūs žmonės.
Keliai parvedė į gimtinę
Pirmiausiai apsilankėme Redos ir Valdo Šulnių sodyboje. Pabūdys – Valdo gimtinė. Visai netoli jo gimtieji namai, ten iki šiol gyvena mama Stefanija.
Šulniai Pabūdyje įsikūrė 1994 metais. „Didesnėje gyvenvietėje kurtis nenorėjau, vienkiemyje gražiau, maloniau, daugiau privatumo“, – kalbėjo V. Šulnius. Sodyba, kurioje dabar gyvena, ilgai stovėjo tuščia, kol ankstesnis jos šeimininkas Stasys Suvaizdis sutiko parduoti. Dabar viskas čia kitaip – namą beveik iš naujo savo rankomis ir brolių padedamas Valdas perstatė.Turi ir nedidelį ūkį. Anksčiau vertėsi gyvulininkyste, 13 raguočių laikė. „Norisi dar dėl savęs pagyventi, vaikai jau užaugę. Dabar anūkų lauksime“, – šypsojosi V. Šulnius.
V. Šulnius mokėsi Salamiesčio mokykloje, paskui Zarasuose įgijo plataus profilio traktorininko-mašinisto specialybę. Darbinė jo patirtis įvairi, o dirbdamas Alizavoje susipažino su būsima žmona Reda. „Susituokėme ir grįžau gyventi į gimtinę. Pasiūlė darbą Salamiesčio kolūkyje. Dabar esu Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Noriūnų komandos gaisrininkas-vairuotojas, taip pat dirbu Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje profesijos mokytoju, mokau būsimus suvirintojus“, – apie save pasakojo V. Šulnius.
R. Šulniuvienė irgi kilusi iš Alizavos seniūnijos – iš kitoje Pyvesos upės pusėje įsikūrusio Rudikų kaimo. Reda mokėsi buhalterijos Vilniuje, darbavosi Žaidelių kolūkyje. „Bedirbdama įstojau į Žemės ūkio akademiją, neakivaizdžiai ekonomikos fakultete studijavau žemės ūkio apskaitą. Baigiau tris kursus, ištekėjau, gimė dukra, tad iki dabar tebesu išėjusi akademinių atostogų“, – šypsojosi Reda.
Dabar važinėja į Kupiškį, dirba Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje.
Valdas ir Reda užaugino dvi dukras – Justiną ir Liuciją. Vyresnioji Justina šiuo metu gyvena su tėvais. Baigusi viešąją komunikaciją politikos mokslų fakultete Vytauto Didžiojo universitete visai neseniai grįžo į Pabūdį. Justina pasakojo, kad norėjo likti ir kurti gyvenimą didmiestyje, čia turėjo ir darbą. „Kaunas patiko, bet būstai čia – neįperkami. Kartu su draugu nusprendėme grįžti“, – kalbėjo J. Šulniūtė. Džiaugėsi, kad abiem labai greitai pavyko rasti darbą. Šaknis viliasi įleisti čia – ieško būsto, planuoja kurti šeimą.
Šulnių jaunylė Liucija studijuoja Kolpingo kolegijoje Kaune ekoturizmą.
Tvirti giminystės saitai
Pabūdyje užaugęs Valdas prisiminė, kad anksčiau gimtasis kaimas buvo kitoks nei dabar – pilnas gyvasties. „Dabar pas mus bėra šešios gyvenamos sodybos. Gyvena Antanas Kairys su žmona Roma, Vytautas ir Zita Navickai, Laimonas Matulis, Gražina Laužikienė su vaikais, Tijūnėliai. Anksčiau buvo apie 14 sodybų. Kai atidarė Pabūdžių karjerą, daug žmonių iškėlė. Mūsų kaimas labai gražus buvo – medžių alėjos augo, kolūkių laikais viską išpjovė, dabar pats pušeles sodinu, kad jaukiau būtų. Jaunimo daug gyveno – kiekvienuose namuose po tris ir daugiau vaikų augo“, – pasakojo Valdas.
Šulnių namai tušti retai kada būna. Juose visada laukiami ir Valdo, ir Redos artimieji. Šeima džiaugėsi, kad labai gražiai visi sugyvena. Dažnai vieši Redos sesers, aktyvios bitininkės Valdos Bajorienės, šeimyna. Suvažiuoja ir Valdo broliai su savo vaikais. „Vieni katalikiškų, kitokių švenčių niekada nesutinkame, su visais giminaičiais sieja gražūs, artimi santykiai, šis ryšys labai svarbus“, – kalbėjo pašnekovai.
Kaimo šviesuolė
Didžiausia atrama vaikai ir visai čia pat gyvenančiai Valdo mamai S. Šulnienei. Gražaus amžiaus, 83 metų, sulaukusi Stefanija tikras kaimo šviesulys. Ji – ir viena seniausiai čia gyvenančių žmonių. Puikios atminties senolę aplankome pačiu laiku – ką tik baigusią poterėlius sukalbėti. S. Šulnienė niekada šv. Mišių Salamiesčio bažnyčioje nepraleisdavo, ilgus metus buvo bažnyčios varpininkė, tik dabar sveikata nebeleidžia nuvykti.
Pabūdyje S. Šulnienė gyvena nuo 1947 metų. Stefanija gimė Biržų rajone, Remeikių kaime. Buvusi Gatautytė buvo iš aštuonių vaikų šeimos. „Tėveliai biedni buvo. Už piemenę tarnaudavau. Kartą teta su dėde pas mus užvažiavo ir ėmė mamos prašyti, kad mane išleistų bulvių pas juos padėti pamėtyti. Mokyklon tada nėjau, rodos, atostogos buvo. Iš viso tik dvi klases esu baigusi“, – pasakojo S. Šulnienė.
Mama keturiolikmetę dukrą išleido. Taip prieš beveik 70 metų Stefanija atsidūrė Pabūdyje, pas giminaičius Mykolą ir Petronėlę Macevičius. Iš pradžių visi kartu gyveno, bet greitai dėdė mirė, liko tik su teta. Ji, pasak Stefanijos, ir būsimą vyrą jai surado: „Melioratoriai čia vis dirbdavo, tai tokį Stasiuką nusprendė man pripiršti. Nepatiko jis man, tylus toks buvo, bet teta įkalbėjo.“ Ne šiaip sau – namuose labai reikėjo vyriškų rankų. Kartu jiedu išgyveno 25 metus. Senolė prisipažino, kad nelengvas tas jos vedybinis gyvenimas buvo. Beveik pamečiui gimė keturi vaikai.
Jau daug metų Stefanija našlė. Džiaugiasi, kad sūnūs gerais žmonėmis užaugo, darnias šeimas sukūrė. Du Valdo broliai Antanas ir Kazys dirba tolimųjų reisų vairuotojais, Leonas – Salamiesčio mokykloje ūkio darbuotoju, dažnai visi pas mamą atvažiuoja. O Valdas – visada šalia, kaimynystėje.
„Vienintelė tokia kavaitas kaime likau, visi senieji išmirė“, – bėdojo seniausia šio kaimo gyventoja. Bet kartu ir džiaugėsi, kad globos, pagalbos tikrai nestinga – ir vaikai, ir kaimynai dažnai aplanko. Malkų prineša, maisto parūpina, pas gydytojus nuveža. „Iš viso turiu aštuonis anūkus, netrukus ir antras proanūkis gims. Pirmasis sūnaus Antano anūkas Arijus Jonas su tėvais Norvegijoje gyvena, o greitai dukrytę turės Kazio sūnus Andrius. Tapkytes mažajai mezgu“, – sakė moteris.
S. Šulnienė prisiminė, kad labai gražios gegužinės kaime vykdavo, pas Kairį, Navicką vakaruodavo. Kairių šeimos vyrai buvo muzikantai. Kazys grojo smuiku, Petras – bandonija, Antanas – būgnais. „Dabar jaunimo nebėra. Anksčiau žmonės dažnai sueidavo, visi labai geri ir draugiški buvo. Po Baltramiejaus, šv. Antano, Jurgio atlaidų kokios pakermošės būdavo – kaimynas kuris vis alaus pasidarydavo, mano dėdė Mykolas irgi, kaimynus pasikviesdavo. Po kalendos paskutiniame kieme pakuniges visada taisydavo“, – kalbėjo pašnekovė.
Džiaugiasi gražia kaimynyste
Svetingai priima ir Vytautas ir Zita Navickai. Vytautas Pabūdyje gimė ir užaugo. „Nuo 1951 m. čia gyvenu, visai šalia šių gimtieji namai stovėjo, seniai nugriauti“, – pasakojo Vytautas. Kartu su broliu Kaziu, kurio jau 12 metų nebėra, jis augo Kazio ir Efenijos Navickų šeimoje. Mokėsi Salamiesčio mokykloje, paskui Rokiškio rajone, Konstantinavoje, įgijo plataus profilio traktorininko specialybę, vėliau ir dar vieną – vairuotojo. Po armijos grįžo į tėviškę. Įvairiose darbovietėse teko dirbti. Pastaruosius bene 10 metų Vytautas Salamiesčio mokykloje rūpinasi pastatų priežiūra.
Šeima turi nedidelį ūkį – laiko karvę, vištų. Zita jį prižiūri. Moteris kilusi iš Gindvilių kaimo. Lankė čia pradinę mokyklą, paskui baigė Virbališkių aštuonmetę, vidurinę Kupiškyje. Vilniuje, Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos mokykloje, įgijo mezgėjos specialybę. Grįžusi į Kupiškį 15 metų dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Čia ir užsimezgė jos ir būsimo vyro pažintis, po vestuvių atitekėjo į Pabūdį. Nemažai metų darbavosi Salamiesčio medicinos punkte. „Buvau sanitare, valytoja ir kūrike. Dirbome kartu su felčere Maryte Baniuliene, puikiai abi sutarėme“, – džiaugėsi pašnekovė.
Z. Navickienė kilusi iš keturių vaikų šeimos, turi dar tris seseris, visos jos įsikūrusios Panevėžyje. „Aš viena kaime likau. Mielas man šis kraštas, džiaugiuosi, kad dar tėviškę turiu, tik niekas ten nebegyvena. Tėvelio jau 20 metų nebėra, mama dabar pas seserį įsikūrusi“, – pasakojo ji. Zitos mama Stefanija Čiurlienė – tikra ilgaamžė. Pradėjo 103 metus. Pasak Z. Navickienės, vis pasidžiaugia laiminga senatve – visus pažįsta, sveikata labai nesiskundžia.
Istoriją prisiminus
Nemažai žinių apie Pabūdžio kaimą galima rasti Aldonos Janilionienės sudarytoje knygelėje „Salamiestėnai ir jų kraštas“. Manoma, kad kaimo pavadinimas kildinamas iš žodžių „po būda“, kadangi visi to kaimelio žmonės turėję tik po 3 hektarus žemės ir gyvenę mažytėse pirkelėse.
Nuo seno per kaimą vingiavo geras kelias. Važiuojant nuo Kupiškio, abiejose jo pusėse buvo po 8 sodybas. Po žemės reformos kaimas galėjo turėti 76 hektarus žemės. Daugiausia dvi – Kučinskų ir Kairių šeimos. Kairiai laikė save turčiais, mat turėję vėjinį malūną. „Upė skyrė kaimą nuo Gyvakarų ir tuo metu Kupiškio valsčių nuo Vabalninko valsčiaus. Po Antrojo pasaulinio karo vyrai ir moterys dvibradžiais tinklais Pyvesoje gaudydavo žuvį. Jos upėje būdavo labai daug. Dabar iš gražiosios Pyvesos liko tik pavadinimas ir melioracijos griovys. Kur dabar yra Pabūdžio ežerėlis, buvo pradėtas kasti žvyras. Tai Kučinskų žemė.“, – rašoma leidinyje.
A. Janilionienė mini čia gyvenusius Kučinskus. Jų troba buvo dviejų galų, tad jaunimas įsiprašydavęs pasilinksminti, Kučinskai juos įleisdavę, tik kvailysčių prisakydavę nekrėsti. Nemažai rašoma ir apie S. Šulnienę, ir jos vaikus. Nepamiršti Ona ir Kazys Pašakarniai bei tragiškas jų likimas, pasakojama apie Kairių, Navickų, Špirkų, Bielskių ir kt. šeimas. Pabūdyje gyveno ir Žekoniai, Rasimavičiai, Sadauskai, Kazimieras Totoris.
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, 1942 m. Pabūdyje iš viso gyveno 62 gyventojai. 1946 m. kaime stribai nušovė nuo mobilizacijos besislapstantį Kazį Bielskį. Jo žmona Adelė su dviem mažomis dukrelėmis ir motina 1948 m. buvo ištremta į Komiją, kur abi mergaitės ir senutė netrukus mirė. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Bronė Kairytė.
1949–1992 m. kaimas priklausė Salamiesčio kolūkiui; 1954–1963 m. – Salamiesčio, 1963–1988 m. Antašavos, o vėliau Alizavos apylinkei.
1959 m. kaime buvo Kazio Bliekos, Paulės Gulbinienės, Juozo Navicko, Albinos Jonuškienės, Kazio Kairio, Kazio Pašakarnio, Afemijos Navickienės, Stasio Suvaizdžio, Stasio Šulniaus, Jono Kučinsko, Aldonos Pažemienės, Petronėlės Macevičienės, Adelės Šeibokienės, Liongino Rasimavičiaus, Janės Žekonytės, Onos Matulienės namų ūkiai. Iš viso – 59 gyventojai. 2003 m. duomenimis, čia buvo 8 ūkiai ir 13 gyventojų.
Iš kaimo kilęs dailininkas dizaineris Algimantas Bielskis.
Kaimo žemė smėlinga, akmenuota. Čia kasamas žvyras, veikia Pabūdžio karjeras.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ