Juodžiūnai – kaimelis, prigludęs prie Šimonių girios, o nuo šimoniečių jį skiria nedidelis tvenkinėlis. Šiuo metu čia išsibarstę keletas sodybų, kur gyvena daugiau vyresni žmonės. Beveik kiekvienas kaimo namas turi savo istoriją. Čia gimė ir augo ne vienas žinomas kraštietis.
Juodžiūnų kaimas yra Šimonių seniūnijoje ir nuo jos centro nutolęs tik kilometrą. Abi vietoves jungia Juodžiūnų gatvė, kurios ribą tarp kaimų žymi nedidelis vandens tvenkinėlis. Čia anksčiau čiuožinėti žiemomis sulėkdavo kaimyninių gyvenviečių vaikai.
Šiandien vaikiško klegesio mažai tiek Šimonyse, tiek ir Juodžiūnuose. Pastarajame kaime likusios kelios sodybos, kuriose daugiausia gyvena vyresnio amžiaus šeimos. Kai kurie gyventojai čia gimė, augo ir tame pačiame kaime gyveno jų seneliai ir proseneliai. Kai kurie žmonės į Juodžiūnus atsikraustė vėliau.
Tikra Juodžiūnų gyventoja galima vadinti Aldoną Ežerskienę. Ji gimė netoli Šimonių girios, vėliau su tėvais atsikraustė į Juodžiūnus ir turi čia giminių.
„Anksčiau mūsų kaime buvo daug žmonių. Daugelis dirbo Šimonių kolūkyje, fermose. Vaikai ėjo į Šimonių mokyklą“, – pasakojo pašnekovė. Gilios savo gimtinės istorijos moteris papasakoti nebegalėjo – jos mama esą daug pasakodavo, bet tos žinios išėjo į užmarštį.
Dabar, pasak A. Ežerskienės, Juodžiūnuose nebėra daug gyventojų. Dalis senų žmonių išmirė.
„Jau yra ir tuščių sodybų. Darbų čia nėra, nuo miesto toli, tai niekas ir neateina gyventi. Dar kelios jaunesnės šeimos yra su vaikais. Daug kaimynų emigravo į Jungtinę Karalystę, kitas Europos šalis. Dar yra ūkininkų“, – vardijo pašnekovė.
Moteris neslėpė nuoskaudos dėl valdžios politikos, kuri baigia išnaikinti tokius senus kaimus, kaip Juodžiūnai. Pačios Aldonos vaikas penkerius metus irgi gyvena Jungtinėje Karalystėje.
„Dar turime daržo, gyvulių. Taip ir gyvename čia. Viską valdžia sužlugdė…“ – nuogąstavo pašnekovė.
Buzų dinastija ir kitos garsenybės
Apie gimtą kaimą iš tėvų šiek tiek daugiau papasakoti galėjo Juodžiūnų gyventojas Juozas Buzas. Nors vyras dar nėra tokio amžiaus, kad prisimintų, kaip jo kaimynai skirstėsi į vienkiemius praeito amžiaus pradžioje, ar mokėjo mokesčius kunigaikštienei, jis iš tėvų pasakojimų galėjo prisiminti, kaip istorija palietė kiekvieno kaimyno kiemą.
Juodžiūnuose, pasirodo, gyveno daug žinomų žmonių. 1922 metais čia gimė architektas Žybartas Simonaitis. Iš Juodžiūnų į platų pasaulį išėjo teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas, politinis veikėjas Peliksas Bugailiškis (1883–1965), pedagogas ir kalbininkas Jonas Murka (1889–1945), dailininkas Bronius Žekonis (1911–1944), dailininkai Adelė Katelienė (g. 1913) ir Antanas Savičiūnas, architektė Gražina Pajarskaitė bei kiti.
Žinomų žmonių netrūko ir paties J. Buzo giminėje. Šimonių miestelio pakraštyje savo pirkelę ir kalvę turėjo tautodailininkas iš Juodžiūnų Petras Buzas, gimęs 1845 m. Meniškos sielos jaunuoliui gimtajame kaime buvo ankšta ir vieną dieną jis nusprendė išeiti pėsčias į Vilnių, į Tilžę. Ten susipažino su knygnešiais, išmokiusiais kupiškėną skaityti. Savo kalvėje (gimtinėje) vaikinas prisikaldavo vario, sidabro žiedų, virbalų, iš kurių uždarbio galėjo keliauti.
Būdamas 35 metų P. Buzas vedė merginą iš gimtojo kaimo. Į tolimus kraštus tada nebekeliaudavo, tik po Šimonių girią ištisas dienas pavasariais klajodavo. Šimonių apylinkių kapinėse yra nemažai jo kaltų saulučių. Žmonės kalbėjo, kad saulutes Petras kaldavęs pasižiūrėjęs į žmonos austus raštus, mat ją labai mylėjęs, o ši buvusi naginga audėja. Meniškas klajūnas mirė 1916 m., būdamas apie 70 metų amžiaus.
Buzo pavardę turėjo ir vienas pirmųjų lietuvių vaistininkų iš Juodžiūnų – Valentinas Buzas. Peterburge šis žmogus prasigyveno nuomodamas teatrų ,,garderobus“.
Povilas Buzas garsėjo kaip geras aludaris.
Žygdarbiais garsus ir paties pašnekovo J. Buzo tėvas Vaclovas, už Lietuvos laisvę 1990 m. sausio 13 dieną stojęs vyras patyrė sunkią kojos traumą.
Ne vienas šio krašto gyventojas yra emigravęs į Australiją, Kanadą, Ameriką ir kitas užsienio šalis.
Iš istorijos puslapių
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, pirmą kartą Juodžiūnų vardas oficialiai paminėtas 1738 metais. Iki tol ši vieta priklausė Pienionių seniūnijai, Šernupių vaitijai. 1672 metais įvardijamas jos pavadinimas „Rimdzialowicze“ (Rimdžiūnai arba Rimdžiai). Kaimas tuo metu buvo sunkiai nukentėjęs po Rusijos karo su Švedija.
Iš naujo kurtis su nauju pavadinimu Juodžiūnai pradėjo XVIII a. Tuomet jau gyveno žmonės, kurių pavardes kaime galima rasti ir dabar. Čia kūrėsi Buzai, Jurėnai ir kiti.
1784 metais Juodžiūnai galėjo priklausyti kunigaikštienei Čartoriskai. Vietiniai gyventojai daugiausia vertėsi iš žemės.
1915 metais einant frontui, sudegė apie pusė kaimo sodybų, o 1919 m. – dar keturios.
Juodžiūnai sunkiai pasidavė praeito amžiaus pradžios žemės reformai, kai sodybas imta skirstyti į vienkiemius. Mažažemiai, nenorėdami nukentėti, nesutiko keldintis, tačiau 1931 metais kaimas baigtas skirstyti į vienkiemius.
Skaudų smūgį Juodžiūnams sudavė ir Antrasis pasaulinis karas: degė gyventojų namai, jaunimas traukė į Vakarus, kai kurios šeimos ištremtos į Sibirą, vyrai kalėjo Gulago kalėjime.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ