Gerai, kad šėmat unksti pašolo, pasnigo, rudenį nusbosta makot po purvynį. Bapigu miesti gyvintėn – visur tratavarai. Kiek čia dabar tos dėnos, tik prašvito, jau ir timsta. Ajau anoj nedėlioj no keleivinas iš Kupiškio atvažiovus, gi plaukus suskandziravojau, užu tris šimtus paltų nutėškiau neapžiūrėjus, ir kad įsimakojau ravan, tai lig pilvo. Pareinu namo, vyrėlis jau su žiburiu, sakau, pasborsiu, ko neatajo pastiktų, o tas išsišiepįs ėrzina – čebačiukai vaksavoti, karvės šūdan įmakoti!
Šindėn va nesupruntu, ar čia šųla, ar lijundra, slidumas kėp unt muilo, bijau ir išeit kėman, kė duosiu golvų aukštielnioka, visi prūsokai išbiras. Prūsokas – bjaurus sutvėrimas, visur lenda, gol tas pats kėp tarakonas, soko, juodūs, rudūs prūsokėliai ir miesti yr. Kė kūrinu, tai apė pėčių labai daug prūsokų, ir puodos prilenda.
Ošen gera gaspadina, baveik kasdėn vis kų nauja prasmanau. Ir vis do tėp senybiškai. Dagto molio do podynalas dvi turiu, tai torkavotų košį ir kopūstus kepu. Va išvirinu ovižas, o poskum šiltan pėčiun popiliu, kad jos nėt plekš plekš, tadu sumalu. Išvardu rytų košės, ir su vyreliu makojam su spirginiais loc kokė teplioriai. Visų katilalį košės iškabinam, prigurkiam kėp kalakutai. Ošen do rėbjai užtrintos bulbienas posrėbiu, o vyrėlis kopūstų sriubos. Kopūstus vardu su lašiniais, ko rėbesnius, turiu pasdžiovinus dilgynių, tunkiai įmatu, liekarsta. Riebūs taukai par smakrus mum varva. Riebu – gardu, stipra, sotu, kė šolta. Ko rėbjau volgysi, to sveikata ilgėsna bus.
Pritošom rėbjai, kažin kų griebsma dirbtėn? Kad tik nebūt bloga unt širdės? Mon ir tėp viduriai žemyn nuslinkį, širdis nebaturia atramos. Riebus mono vyrėlis kėp instėlis do užsimakoja storai sviesto unt duonos, tadu jau ošen ėrzinu – vyrėli dobilali, kur aš tavį dėsiu, paguldžiau unt lungo – prūsokai įkundo. Jis iš karto spir spir paskarščiuoja, o poskum gailias. Prisglaudžia meiliai ir šnibžda ausin – nupirksiu burliačiukus vaksavotus, avės spirom nusegiotus.
Po pusryčio abudu lapi lapi virtikuliuojam lovon ir sakam tai nuobodulio, tai tarakučio posakų, toriam, kų čia pėtų virsma. Gol ungurį kepsma? Mono sūnanas do jaunas ir liaunas, miesti apsigyvano, ti geriau trint sėdynį atsisadus, vyniojas visur kėp ungurys, ažmoka advokatu negailadamas, išsuka vis jį, tai atovežė ir mum ungurį storų ir ilgų kėp virvį. Loimas vodaga jir ilga, bat sligi, o pinigas do slidėsnis – čia yr, čia nėr. O skolytas ar ba vargo įgytas skatikas runkos viškum neslaiko. Negoliam mas pinigo daugiau prasmanytėn, gyvenam su kapeiku kešėnaj. Kad nejimt miegas, mažnat susmislyt ir kokio dorbo, turatumam daugiau pinigų. Nusbosta kalbosyt tai šių, tai tų, labai jėma snaudulys, prais gol šaltis, bus grait lėtaus? Snaudžiam snaudžiam, tik trekšt trekšt čiuš čiuš palei sienų, zvipt lungan zvipt!
Kad jį viesulas! Kaimynėlis pasakorius barbana ir toj pravėrįs duris klausia, ar šeimynos aisma sumdyt, kad abudu su rėbiais zūbais? Mat buvįs žvejot, sušolįs ragan. Nė žuvės, nė vodagos – štai tau ir žvejyba! Kėp šolta, tai žuvys dugni gulia, kruntu počios neina. Pavoserį džiaugias prigaudydavįs žuvų kėp paršiukų, didelių kėp pliauskė. O šindėn gaudįs gaudįs ir pagovįs tik vienų žuviotį – pusa žuvės, pusa mergėlas, unt krūmo atsisadus ir raudunt, prošunt, kad su gražiu kumelyti važtų miestan, kur gražias mergytas meilas žodžiais šaudo. Čiupįs glabin, papt pabučiovįs, čirr čirr čirr šiluma par širdį.
Ajįs namo pomiški, tai stirnyta išlindus, visa linksmi, apsitimpus kamazelkyti. Pėrniai žiemų miški apvilkįs savo kamazėlku stirniukų, gailiom akytam žiūrėjįs, stirėnįs visas. O dabar kad išaugta to drapanala, ale do laikos, mat su smatoniniais guzikėliais, žuvų kaulo, dabar iš varškės dirba guzikus, nestiprūs, grait sutrupa.
Grožios būt posakos, kad nemalot. Toks plėpas ir kamėdnykas! Kiba visi šunys lojo, kė jis gima, kad jims kų sakytėn, tai pusį vežimo prikalba, vos žundai jom nesprogsta. Turi rimtai klausytėn, vieryt, o jėgu ne – papyko ir pro duris. Ale ir tadu nenutyla, vis burblana: saku saku posakų, vilkas šikė ošakų unt raudono okmenio pasdėjįs ploštakų, kas sėkė – blynas ir pyrogas, o kas klausa – klynas ir norogas.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ