Galiu derėtis, kad šindėn gražus bus oras. Bo vokar tykus buvo vakarėlis, švieta skaistus mėnesėlis tarp dvėjų žvaigždėlių. Oi, kų čia poistu, dabar gi jaunas mano. Ale ko mono šuva vakari lojo, misliau, kad unt mėnulį žiūradamas? Va, gol kaimynų, tom unt galvos mėnesėlis šviečia – praplikįs, o apyausiai balti kėp šerkšnas. Jau grait bus šolta, kotas lenda prė šilumos. Raiks išsitrauktėn tos, kėp jos vadina vis ažmirštu, nei vailokai, kėp ir vailokėliais vadina, pabrični, apšniurkuoti ir skūrali, ir ko. Storas podas, geri do, neslidūs. Klatin raiks nuveitėn pasižiūrėt, ar palas grūdų nekapoja, jėgu kapoja, tai bus blogi matai. O kė grūdo nėr, no bulbų nelabai dada vištos. Kur čia mono to geroja katyta, įmesiu klatin parnokt, palai nėr stipresnio žvėrės ažu kotį.
Ir šindėn vėl pramyna su dviračiu tas mono kaimynėlis, visas išsišiepįs, o palikįs kėp šakaliukas, nėt siūruoja. Susbaigįs kėp kačių mūka. Sriaubia pabriko tų kirmėlinį vynų, savo pasdaryt, do sakyč, būt panašėsnis. Labai akvatus siurbt, užeina, visų nedėlių siurbia siurbia, kol jom atsibosta. Vokar, matyt, ir gerai prisiurba kėp bitala, kad nugriuvo no dviračio. Užkundinaj žmonala dirba, tai prilaižo ir nudrimba kėp maišas. Gėria gol iš markatnumo, mat vis tėkinas darban lakdavo, storojos, o kų gi ti užbago. Yr teisyba unt svieto, ale žabala. Va, ir anųdėn močia skumbino policijai, nebar sūnėlio, o vaikėlis nudribįs pastalaj. Mon tai juokas, negi savas vaikas, va, geriau atspėkitat – barnas drybso, plyšys šypso, apė bumbų vesėlija (avilys, lunda, bitas). Kų čia basknoisiosiu, kad ir tėp smirda – negarbingas raikalas.
Dviratėlį ir ošen turiu, ir sveikotos do yr, tai kas čia, su dviračiu čiūkšt nulakiu ir pėninan, ir krautuvan. Kėp įsilaiduoju, kad aina mon dviratis, neraikia ir mintėn. Vienųryt skubjau labai, kė ne darbymata, tadu do tunkiai nulakiu krautuvan, pratalaluoju pusį dėnos. Viedrai nudribo no dviračio, rieda pakalnan ir ošen iš paskos voliojos. Toks supuvėlis tas mono dviratis, virvalam suroišiotas, visas subirėjo. Šalkėlas ilgos golas atsimata griūvunt, už runkenos ažsikabino ir šmotų pėrplašė. Senėlis mon buvo pridirbįs tamburkų visokių, paputas numagzdavau, šalkelas, visa. Ir šito pati gražioja mono magzta. Šalkėlį suplašiau ir kėlnių timpa nutrūko. Jėgu cantimatrų arčiau okmenio būč dribus, būčia visa šupuliom. Ošen kėp to svirtis žėmai kloniojos, dungui ažupkalį rodžiu. Kų čia bapadarysi, žmonas kėp vabolai, vieni dungun skrenda, kiti žėman lenda. Numušiau smagiai ir kojų, dabar gol untras didžiausias plėmas stovja kiauras.
Išeinu kėman, tai vis paknopstom, parvirstu tunkiai, nebagaliu atsikėlt, kėpsau kėp akėčios. Lopai šlapi, drata paspoiniojo po kojom ir šlamokš. Ale katusukė, tai gerai sugriūta prė pot valkėlai! Nosį įbedžiau purvynan. Tai vis do ne tėp blogai, anųdėn buvo pasnigį, unt siaurutas korkos sniego prilipo, kojos virtuoja ir vėl plūc. Nudribo viena korka vidury miesto nors raudok. Koktoj guzas didžiausias išsivarta, runkų dalnai kėp ir nutorkavoti, paaky mėlyna kad ir dalnu neuždatum. Lėt ne lėt atsistoju, ir dainuoju, ir giedu, ir visokių rairuškų parairuoju, tai va šitėp, nebapodada. Labai tokia griozdavota pasdariau. Užsipudravojus mėlynas nuvėjau šokios, išvada šoktėn, sukė sukė gerojon pusan ir kad pasuks strioku blogojon pusan, tiktai kad virsiu – drioks. Kas čia ir bar, kad tunkiai dungiškų migdolų užsinoriu, o vis keselin pasodina? Gol jau gana gurklį pūstėn, raiks laikytis razumnai, nustot lakstyt golvų iškėlus? Nei vėlnio, nei Dievo įstatymų neslaikau, asu nečėkava katalikė, kaprizna bobeliota, labai įsivaizdinu. Raiks gol užsivorstyt savo bjauraus gatunko šniurkus?
Roc, mūsų bobuta ut atkiūtina. Runku mosterėju, kad užeitų, o to burba – mainas monas, kas apgauna, tas ir ponas. Govo tik pencijų, išmonijo visų anūkai. Kiaušinius su sviestu, krienu, su pyragu būt volgius, o dabar – graužk kaulų. Raminu – nustok nors tu murmėjus, vis tiek kitėp nebus.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ