Kaip gyventi, kai kišenėje – šimtas eurų per mėnesį, kaupiasi skolos už atliekas, pinigų reikia dujoms, elektrai, vaistams? Kas iš tos sumos belieka tokiems gyvybiškai reikalingiems poreikiams, kaip maistas? Viktariškiuose iš 110 eurų pensijos gyvenanti vieniša moteris sako, kad dar galima valgyti obuolius iš seno sodo ir bulves iš vasarą užauginto daržo, bet kruopos ar makaronai – tai jau prabanga. Ar kas nors mato tikrąjį skurdą Lietuvoje, kuris slypi ne pašalpas išsikovojusių girtuoklių, o apleistų senelių namuose? Taip, mato, tik reikia garsiai rėkti.
Obuoliai ir bulvės
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje skurdo rizikos riba buvo 259 eurai. Šios sumos nepajėgė gauti apie 640 tūkst. lietuvių. Žemiau skurdo ribos gyveno 18,1 proc. miesto ir net 30,6 proc. kaimo gyventojų.
Į skurdo statistikos gretas patekusi Kupiškio seniūnijos Viktariškių kaimo gyventoja Marytė Zavackienė sako, kad kaime dar išgyventi galima ir be pinigų: bent daržą užsiauginsi, sodą.
Taip, ir pati Marytė – pavyzdys, kad išgyventi galima… Septyniasdešimt ketverių moteris parodo savo nešildomoje namų virtuvėlėje du maišus bulvių, sandėliuke pripilta krūvelė obuolių.
Šiandien prisinešiau iš sodo, bijau, kad apšalo, bet bus gerai. Bulves atsinešiau į vidų. Pavargau, tai širdį labai skauda, o vaistų negaliu į Kupiškį nuvažiuoti nusipirkti. Laukiu pensijos“, – savo virtuvės atsargas, kur be minėtų gamtos gėrybių, daugiau nieko nesimatė, rodydama sakė moteris.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ