„Kupiškėnų enciklopedijos“ sudarytojai teigia, kad Bagdonių kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės Bagdonis. Bet čia gyvenantys žmonės užsimena girdėję iš seno Dievo duoto kaimo reikšmę. Tokiu vardu šią vietą esą pakrikštijo XIX a. atėję sentikiai. Jų dabar Bagdonyse likusi visai saujelė.
Į Bagdonis – su taksi
Šeši kilometrai į šiaurę nuo Kupiškio, šalia Lėvens užtvankos, įsikūręs Bagdonių kaimas, rodos, jauki ir patogi vieta gyventi: netoli miestas, gražus kraštovaizdis. Tačiau užsukus tai į vieną, tai į kitą gyvenvietės sodybą galima rasti aprūdijusią spyną ant namų durų.
Kai pagaliau pataikai ten, kur yra gyvasties, žmonės nelabai nori bendrauti. Bulviakasio laukiantis Bagdonių kaimo gyventojas Vitalijus Antipovas pakviečia trumpam šnektelti, bet tik išvydęs į kiemą sukantį traktorių baigia kalbas. Pavyko tik sužinoti, kad vyro sveikata šiuo metu šlubuoja. Jis gyvena su neįgalia žmona ir jos seserimi. Labiausiai pašnekovui sunku dėl riboto susisiekimo su Kupiškiu. Čia esą retai užsuka autobusas, todėl tenka naudotis brangiomis taksi paslaugomis. O važiuoti pas gydytojus, į parduotuvę būtina.
Paklaustas apie kaimo praeitį vyras pasiūlė užsukti pas kaimynus, kur gyvena didesnė šeima, išpažįstanti sentikių tikėjimą.
Cerkvė – tuščia
Bet ir kaimynai kalbėjo niekuo padėti nebegalintys. 95 metų namų šeimininkė, pasak marčios, buvo tikra sentikė, bet su ja susikalbėti galėjo tik prieš penkerius metus. O į tėviškę grįžęs sūnus jau nutolęs nuo tikėjimo ir užsiėmęs savais reikalais.
„Mano vyras Bagdonis paliko prieš 14 metų. Ką jis bepasakys…“ – teigė sutikta pašnekovė.
Moteris sakė, kad į Bagdonių cerkvę tikintieji dar susirenka du kartus per metus. Jos viduje – tik tuščios sienos, nes cerkvė ne kartą apvogta. Patys lankytojai atsineša ikonų paveikslėlius ir meldžiasi.
Pašnekovė pasiūlė paieškoti dar senųjų kaimo gyventojų, bet jų esą jau beveik nebėra gyvų arba išvažiavę.
Kaimo pradžioje „Kupiškėnų mintys“ rado nuo kelio atokiai įsikūrusią Gaudento Kukenio sodybą. Vyras ankstų rytą rinko obuolius savo sode ir šmaikštavo, jog laukia toks uždarbis, kad nebereikės nei dirbti. Paprašytas papasakoti Bagdonių istoriją surimtėjo ir pakvietė į trobą.
Rusų kaimas
„Bagdonys – Dievo duotas kaimas. Taip aiškino cerkvės popo žmona“, – apie savo kaimą, kuriame gyvena keturis dešimtmečius, sakė G. Kukenys. Gimė ir užaugo jis trys kilometrai nuo šios gyvenvietės – Braskuškio kaime.
Bagdonys, anot jo, buvo rusų kaimas. Kaip rašoma „Kupiškėnų enciklopedijoje“, dar XIX amžiuje čia apsigyveno kelios sentikių šeimos.
„Tai apgyvendino juos, kai caras norėjo surusinti Lietuvą. Bagdonys tapo lyg rusų tremties vieta – atkelti ne patys doriausi žmonės“, – savo žiniomis dalijosi G. Kukenys.
Pats pašnekovas sako, kad ne visi rusai buvo netikėliai. Lietuviai su jais draugavo, atkelti sentikiai kūrė didelius ūkius, už kuriuos vėliau buvo ištremti į Sibirą.
„Niekas jų nesmerkė ir neniekino – lietuviai draugavo su atvykėliais. Bet kai būdavo kokios vakaruškos ar gegužinės, buvo saugoma, kad nesilankytų girti rusai. Būdavo tokių stikliuko mėgėjų ir skandalistų – tikriausiai kaip ir visur. Prieškariu Vėžionių mokytoja rengdavo spektaklius, bet juose rusai retai lankydavosi“, – prisimena ponas Gaudentas.
Į dangų – nuogi
Rusai, anot jo, buvo ir labai nuoširdūs, visada pasirengę padėti. Prireikus pinigų ir pašnekovas eidavo skolintis pas kaimynus sentikius. O kartą jiems ir pats labai padėjo.
„Buvo kaime vienas rusas Gregorijus, kurį 1940 m. nuteisė 25 metams kalėjimo. Jis atsėdėjo 17 metų ir grįžo. Po Lietuvos nepriklausomybės nusprendžiau jo situaciją paaiškinti valdžiai ir paprašyti kompensacijos už didžiulę žalą. Pats kaimynas labai bijojo vėl grįžti į nelaisvę, bet kai gavome atsakymą, jo gyvenimas tapo lengvesnis – skirta nemaža kompensacija. Tai buvo labai teisingas žmogus“, – džiaugėsi vyras.
Dabar jo draugo nebėra tarp gyvųjų, prieš kelerius metus palaidota ir ruso žmona. Pasakodamas apie rusų laidotuves lietuvis neslėpė nuostabos. Anot jo, sentikiai vyrai laidojami tik su apatiniais ir chalatais, moterys – apvyniotos daugybe skarų.
„Atsimenu, padėjau vienose sentikių laidotuvėse – reikėjo skersti kiaulę pakasynoms. Laidotas žmogus gyvendamas prašė jį palaidoti su kostiumu. Bet kai taip papuoštą jį karste pamatė šventikas, atsisakė kalbėti maldas už mirusį – esą tai jam nuodėmė. Buvo įkalbėta mirusįjį bent uždengti chalatu. Girdėjau, kad tikima, jog sentikiai į dangų turi nueiti nuogi“, – pasakojo bagdonietis.
Ypač lietuviui nusibosdavo sentikių maldos: šie, pasak vyro, ištisas valandas tik žegnojasi, lenkiasi ir kartoja tas pačias maldas. Moterys į cerkvę įeidavo tik su skaromis, nešdavosi pagalvėles klūpėjimams.
„Aš pats nueidavau į cerkvę. Kartą labai juokingai pasirodė, kai du šventikai prie altoriaus ginčijosi dėl giesmių. Bet šiaip sentikiai labai religingi – jiems nesvarbi buvo ir sovietinė valdžia, net partiniai ėjo į cerkvę melstis“, – pasakojo pašnekovas.
Batiuška – kiaulių šėrikas
Dabar Bagdonių cerkvę retai aplanko popas iš Rokiškio rajono. Vietoje kaimas šventiko nebeturi. Paskutinis, pasak G. Kukenio, gyveno dar kolūkio laikais – jį vietiniai vadino batiuška.
„Mūsų tėvai juokdavosi, kad jei nori būti rusų šventikas, turi pavogti 12 bėrų kumelių. Bagdonių batiuška Murnikovas šėrė kiaules ir vedė pamaldas cerkvėje. Taip buvo įprasta. Mūsų batiuška gyveno viduryje kaimo, turėjo du sūnus ir dukrą, mirė dar kolūkio laikais. Sūnūs dabar gyvena Vilniuje, o dukra išsikėlė į Latviją. Aš dar jos vestuvėse grojau“, – kalbėjo G. Kukenys.
Išvardijęs kelias Bagdonių sentikių pavardes pašnekovas sakė, kad jų čia nebelikę – gyvena tik jų vaikai ir anūkai. Kolūkio laikais Bagdonių gyventojai eidavo dirbti į Vėžionis.
Senosios kapinės
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Bagdonių kaimas minimas dar nuo XVII a. pradžios, kai priklausė Palėvenės (Palėvenėlės) dvarui. Šio kaimo vardas esą kilęs iš pavardės Bagdonis.
1909 metais minima cerkvė sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Kaimo bendruomenės pastangomis prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta akmeninė ir tituluota Šv. Nikolajaus vardu. 1924 metais Bagdonų sentikių bendruomenė priskaičiavo 405, 1935-aisiais – apie 500, o 1949 metais – net apie 600 narių. 1990 metų pabaigoje Bagdonyse gyveno 12 rusų ir nemažai lietuvių. Vietos sentikiai garsėjo kaip puikūs staliai ir dailidės, darniai sugyveno su lietuviais. Netoli cerkvės 1980 metais įkurtos naujos kapinės. Senosios, neveikiančios, yra toliau nuo kaimo. Spėjama, kad jos atsirado XIX amžiuje. Šios kapinės įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ