Kupiškio seniūnijos Jutkonių kaimas nuo miesto nutolęs apie 10 kilometrų. Prie Kupiškio, Pandėlio ir Skapiškio vieškelių sankryžos. Greta yra Virbališkiai, Gindviliai, Braskuškis. Šalia banguoja Kupiškio marios, per kaimą teka Mituva. 2003 m. duomenimis, čia buvo 48 ūkiai ir gyveno 113 gyventojų.
Kelios kartos
Pirmasis kiemas, į kurį užsukame apsilankę Jutkonyse – Viliaus Petro Bislio. Šiame name po vienu stogu sutelpa dvi šeimos. Kartu su keturis dešimtmečius Jutkonyse gyvenančiu V. P. Bisliu įsikūrę ir Jurgita bei Marius Puljanauskai. Pirmiausiai pašnekiname Jurgitą Puljanauskę. „Čia gyvenu 30 metų. Atsikėlėme su mama iš Pandėlio, kai man buvo pusantrų metų. Kolūkis davė valdišką būstą. Kai mama ištekėjo, atėjome gyventi į šį namuką Alyvų gatvėje, iki šiol su patėviu ir gyvename. Mamos tarp gyvųjų jau nebėra“, – pasakojo moteris.
Šeima augina du vaikus – sūnų Airidą ir dukrytę Luknę. Mažajai dar tik metukai, tad Jurgita šeimininkauja namuose. Vyras uždarbiauja Švedijoje. Kai lankėmės, kaip tik buvo grįžęs atostogų, tačiau ilsėtis neturėjo kada – dengė stogą. Jurgita pasakojo, kad ji anksčiau dirbo pas ūkininką avietyne, parduotuvėje. Šeima gyvena ūkiškai – augina kiaulių, vištų. Laiko ir karvę. „Vaikas mažas, tad pieno reikia, bet mažai kas gyvulius belaiko, neapsimoka, kai už litrą vos 9 centus tegauni“, – kalbėjo J. Puljanauskė. Daržovių pirkti taip pat nėra reikalo – pati visko prisisodina.
Pasak Jurgitos, Jutkonių gyventojai mažai keičiasi. Žmonės čia sėslūs. Vieni miršta, kiti gimsta.
Gyvenamų sodybų Jutkonyse – apie 20, tuščių vos kelios. Arčiau pagrindinio kelio įsikūrę senieji kaimo gyventojai, kitur – naujakuriai. „Jauniausi gyventojai Sapkai, jie čia apie 15 metų gyvena, o visi kiti – daug ilgiau – Elvyra Dauderienė, šalia mano sesuo Dalia Sokienė įsikūrusi. Iš senesnių gyventojų – Vaitiekūnai, Žėnė ir Feliksas Totoriai, Linas Kilkus, Stasė Dovydėnienė“, – kalbėjo J. Puljanauskė.
Seniai čia gyvenanti moteris tikino, kad Jutkonys per tiek metų tapo savi ir brangūs, niekur kitur, o juo labiau į miestą keltis nenorėtų. „Dvejus metus mieste gyvenau. Miestas – ne man. Neturiu ten ką veikti, reikia savo kiemo, daržo. Kaime ramu, jokių muštynių, vagysčių, nereikia ir durų išeinant rakinti“, – sakė pašnekovė.
Besišnekučiuojant prie mūsų netrukus prisijungė ir V. P. Bislys. Senolis pasakojo, kad jo tėviškė – netoliese pamiškėje buvęs Vilniaus kaimas. „Kai melioracija ėjo, aš pirmas čia pradėjau kurtis, pirmiausia vienas atsikėliau, paskui tėvus pas save pasiėmiau“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, anksčiau kaime buvo labai nedaug namų, kaimas išsiplėtė, kai pradėta valdiškus statyti. „Man ši vieta kaime – pati gražiausia – pamituvys. Sunkiai išprašiau, kad ją gaučiau“, – kalbėjo V. P. Bislys.
Geriausia – kai artimieji šalia
Kaimo gyventojas pasakojo, kad tikrų pačių seniausių jutkoniečių jau nebėra, visi vėliau atsikėlę. Tarp jų – ir Viliaus Petro sesuo Elvyra Dauderienė. Moters namas – visai šalia, kaimynystėje. Užsukame ir į šią gražią sodybą. Šeimininkė gyvena su sūnumi Algimantu. „Augau Vilniaus kaime, paskui nutekėjau į Gindvilius, o kai visi iš vienkiemių kėlėsi į gyvenvietes, įsikūrėme Jutkonyse. Gyvenu čia nuo 1976 metų, šį rudenį bus lygiai 40 metų. Vyro jau seniai nebėra. Dar turiu dukrą, ji Panevėžyje įsikūrusi“, – pasakojo E. Dauderienė. Močiutę džiugina šeši anūkai ir trys proanūkiai.
Visą gyvenimą E. Dauderienė pasakojo dirbusi kolūkyje ir puikiai siūti mokėjusi. Iš vienos gimtojo kaimo siuvėjos šio amato išmokusi. Siuvėja buvo ir Elvyros mama.
Šviesaus atminimo pašnekovės vyras irgi kolūkyje darbavosi. Paskui ūkininkavo. Sūnus Algimantas sakė pas mamą visai neseniai atsikėlęs gyventi. Kurį laiką darbavosi Londone, vėliau pas ūkininką Kupiškio rajone. Dabar mamai padeda.
E. Dauderienė pasakojo, kad žmonės kaime draugiški, bet tokio artimo bendravimo kaip seniau nebėra. Bendruomeniškumo dabar pasigenda, tačiau labai džiaugiasi, kad šalia brolis gyvena. „Gerai mums čia. Kai dar tėvai šalia gyvendavo, visi savi, drauge per šventes susiburdavome“, – prisiminė moteris.
Šeimininkauja buvusioje kolūkio kontoroje
Žėnė ir Feliksas Totoriai – tikri šio kaimo senbuviai. Šeima čia gyvena 47 metus. Į svečius mielai pakvietusi Ž. Totorienė pasakojo, kad pati yra kilusi iš Jurėniškių kaimo. Baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą gavo paskyrimą į Švenčionėlius, tačiau šis kraštas netraukė. Penkios bendrakursės atvyko į Kupiškį, kreipėsi į žemės ūkio valdybą ir buvo įdarbintos.
Ž. Totorienė ne kartą buvo kilnojama iš vieno kolūkio į kitą. Sutiko būsimą vyrą F. Totorį ir ištekėjo. Į Jutkonis gyventi atsikėlė, kai iš Vėžionių kolūkio buvo paskirta dirbti buhaltere į Mituvos kolūkį. Iš pradžių glaudėsi senoje plūktinėje gryčioje, kurios viename gale veikė pieninė, paskui gyveno pas vieną senyvą žmogų, kurį padėjo prižiūrėti. Kai buvo įrenginėjama Lėvens užtvanka, namus ėmė semti, reikėjo juos palikti ir keltis į valdiškus.
Nuo 1990 m. šeima gyvena buvusioje kolūkio kontoroje. „Tai mano vyro močiutės sesers Kliaugienės namai. Ji vaikų neturėjo, tad namai atiteko mums“, – pasakojo moteris.
Erdvioje sodyboje Totoriai dabar šeimininkauja vieni, vaikai užaugo, išsivažinėjo. „Užauginome tris – dvi dukras ir sūnų, turime šešis anūkus. Viena dukra gyvena Vilniuje, sūnus – Kupiškyje, o mažoji Reda – kitoje gatvės pusėje. Turime dešimt hektarų žemės, bet sveikatos mums nebėra, vaikai ja naudojasi, ūkininkauja“, – apie savo šeimą pasakojo pašnekovė. Dukra augina vos metukų atžalą, tad kaimynystėje gyvenanti mama dažnai jai į pagalbą skuba.
Bendrystės nebėra
Gražiai besitvarkanti šeimininkė sakė, kad esama ir daugiau namus ir jų aplinką puoselėjančių žmonių – tai Viktoras Sokas, Roma Meilutė.
Moteris apgailestavo, kad nebėra progų gyventojams į vieną draugę sueiti. Seniau visas kaimas į vieną kurią sodybą susirinkdavo, pabendraudavo. „Kaime nebėra jokio kultūros židinio. Anksčiau, kai daug žmonių buvo, šioje kontoroje vaidinimus ruošdavo, kol dar veikė mokykla Virbališkiuose, buvo mišrus vokalinis ansamblis. Jaunimo nebėra, o tie, kurie liko ir dar turi noro dirbti, į Kupiškį, Rokiškį važinėja. Kas nenori, tiems nieko nereikia, tik kad butelis ant stalo stovėtų“, – apie kaimo šiandieną pasakojo jutkonietė.
Ž. Totorienė prisipažino, kad priprato čia ir niekur kitur keltis nebenorėtų. Daug meilės ir rankų darbo įdėta savo sodybą gražinant.
Trumpai šnektelime ir dar su viena šio kaimo gyventoja Janina Gražiene. Moteris čia su vyru įsikūrė 1989 metais. Prieš trejus metus sutuoktinį palaidojusi jutkonietė skundėsi, kad ir jos sveikata prasta. Anykščių rajone, prie Rubikių ežero, augusi J. Gražienė pasakojo, kad Jutkonių kaimas toli gražu nebe toks, kaip seniau. Jaunimo nebėra, visi po didmiesčius ar užsienį išsilakstė. Jos pačios trys atžalos netoli – dukros gyvena Kupiškyje, sūnus Panevėžyje. Atvažiuoja pas mamą, aplanko.
Iš praeities
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Jutkonių kaimas susiformavo XVI a. viduryje Valakų reformos metu, priklausė Kupiškio valsčiui. Yra minimas nuo 1581 metų.
1603 m. Jutkonyse buvo 21 dūmas (ūkis), 15 valakų žemės. Iki XVII a. vid. karų kaime gyveno 28 valstiečiai. 1642 m. buvo 11 dūmų. Jutkonys priklausė Laukminiškių arba Dešrių vaitijai, o 1694 m. jau nurodoma, kad kaimas priklausė Skapiškio parapijai. 1704 m. kaime buvo 7 dūmai, 1789 m. – 13 dūmų ir 85 gyventojai, 1820 m. – 17 dūmų ir 161 gyventojas.
Kai buvo panaikinta Kupiškio seniūnija, Jutkonys priskirti Virbališkių valstybiniam dvarui. Tada kaime gyveno 179 gyventojai, kurie už prievolę dirbti Kupiškio klebono žemę mokėjo 0,81 rub. 1853 m. kaime buvo 24 sodybos: Mykolo Jonuškos, Kazio Jonuškos, Kazio Vyčino, Antano Purono, Jurgio Babicko, Dominyko Vyčino, Mataušo Vaitiekūno, Antano Leišio, Adomo Leišio, Ignoto Vaitiekūno, Simono Bliekos, Pranciškaus Vaitiekūno ir kt. Dar buvo vienkiemis, bet jis priklausė Zarasų apskričiai.
Kaime stovinčią Virbališkių dvaro smuklę 1864 m. laikė Vulfas Rumelbergas. Jutkonių kaimo kai kurie valstiečiai prisidėjo prie 1863–1864 m. sukilimo. Caro kariuomenė, persekiodama sukilėlius kaime išstovėjo kelias savaites.
Nuo 1869 iki 1915 m. Jutkonys priklausė Ukmergės apskričiai, Virbališkių valsčiaus Kalinino seniūnijai. Pirmieji žemės savininkai buvo Juozas Jonuška, Vincentas Jonuška, Kazimieras Vyčinas, Antanas Puronas, Pranas Babickas ir kt. Buvo ir kaimo mažažemių, iš jų valdų vėliau susiformavo Vilniaus kaimas.
1903 m. Jutkonyse buvo 282 gyventojai. Jutkonietis Kazimieras Leišys aplinkiniuose kaimuose dirbo daraktoriumi.
1919–1940 m. kaimas priklausė Kupiškio valsčiui. Jau 1919 m. kaimo ūkininkai panoro skirstytis į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 32 savininkams, o bendrai nuosavybei palikti kapai ir žvyrynas, kaimo mažažemiams (Vilniaus kaimui) palikta 16 ha bendrų ganyklų. Daugiausia žemės turėjo K. Varkalys ir J. Vyčinas, Mickeliūnai. Jutkonys tuomet ribojosi su Braskuškiu, Čekautiškiu, Gindviliais, Miliūnais, Patašiškiu, Rukšiškiu, Virbališkiais.
Kai kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, keliose sodybose atsirado mūrinių pastatų. 1942 kaime buvo 33 namų ūkiai, 139 gyventojai. 1944 m. einant frontui sudegė Mickeliūnų sodyba, fronte žuvo Jurgis Babickas. Patekęs į pasalą 1950 m. žuvo partizanas Aleksas Puzinas, sužeistas buvo Algimantas Stankūnas, po metų per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo Bronius Sakavičius. Į Sibirą ištrėmė Broniaus Vyčino, Kliaugų šeimą, iš tremties negrįžo ir Ona Varkalytė.
1949 m. vasarį Jutkonyse buvo įkurtas kolūkis „Artojas“. 1950–1973 m. Jutkonys priklausė Mituvos, vėliau iki 1991 m. – Virbališkių kolūkiams.
1947 m. į B. Vyčino namus buvo perkeltos Virbališkių mokyklos 5 ir 6 klasės, kurios veikė kaip paralelinės Skapiškio progimnazijos klasės. Kai Virbališkiuose buvo atidaryta septynmetė mokykla, jos nukeltos ten.
Per kaimą tekančios Mituvos dešiniajame krante yra išlikusios senos kaimo kapinaitės. Archeologai mini kaime buvus pilkapius „milžinkapius“. Jie buvo apdėti akmenimis. Juos yra aplankęs ir aprašęs archeologas Pranas Kulikauskas. 1969 m. žvalgomosios archeologų ekspedicijos metu nustatyta, kad pilkapiai sunaikinti. Dabar jų vieta yra užlieta marių.
Jutkonys gali didžiuotis garsiais šio krašto žmonėmis. Šis kaimas yra inžinieriaus, profesoriaus visuomenės veikėjo Jurgio Čiurlio, kariškių Ernesto Čiurlio ir Povilo Babicko, filosofo Vinco Vyčino, agronomo Jono Kęstučio Vaitiekūno, inžinieriaus Lino Vidugirio gimtinė.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ