Trečiadienio popietę Bronislavos Aleknienės namuose Vilniaus gatvėje netrūko šventinio šurmulio. Tądien, rugpjūčio 17-ąją, senolė minėjo garbingą 100 metų sukaktį. Pasveikinti jubiliatės atvyko rajono valdžios, Neįgaliųjų draugijos atstovai, giminaičiai. Žvali, jaunatviškos išvaizdos, puikios atminties jubiliatė sakė, kad net pačiai sunku patikėti, jog tiek metų sulaukusi. „Niekada jų neskaičiavau, nebuvo kada. Netikiu, kad jau tiek turiu“, – šypsojosi šimtametė.
Metai pralėkė nepastebimai
„Negalvojau, kad tiek gyvensiu. Maniau, dar kokius porą metų po vyro mirties trauksiu, o net nepamačiau, kad net dvidešimt jų praėjo“, – pasakojo B. Aleknienė. Likusi viena ji iš Slavinčiškio persikėlė į miestą. Sunku patikėti, kad iki šiol viename Vilniaus gatvės daugiabučiame name senolė gyvena viena. Artimųjų globos ir rūpinimosi jai tikrai netrūksta – kasdien aplankyti, pagelbėti atskuba vienturtė dukra Giedrė Pranckienė, anūkė Virginija Malinauskienė. Dukra sakė, kad daug paprasčiau būtų, jei mama pas ją persikeltų, bet nenorinti. „Vienai, matyt, ramiau“, – kalbėjo G. Pranckienė. „Kol dar krutu, negi iš namų eisiu, dar viską galiu pati“, – tikino šimtametė.
Jei ko staiga prisireikia, garbaus amžiaus sulaukusi kupiškėnė artimiesiems pati mobiliuoju paskambina. Anūkė pasakojo, kad močiutė gana greitai juo naudotis išmoko.
Puikia nuotaika spinduliuojanti B. Aleknienė tikino, kad turi kuo užsiimti. Mėgsta spaudą paskaityti, tik žinoma, ne tiek, kiek anksčiau.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ