Greičiau atsakyčiau į gyvenimo klausimus, jei pakelčiau galvą, pažvelgčiau į dangaus didybę. Dažna didelė problema panaši į dėlionę, kurią sudaro tūkstančiai mažų žvaigždžių. Nuostabiai gera ieškoti tinkamų savojo paveikslo dalelių.
Kiekvieną rytą iki blizgesio šveičiu kūną, o viduje nėra – muzikos, kas tada? Drabužiai puošnūs, ryškūs, o po jais bespalvė būtybė, kas tada? Kasdien stropiai atlieku namų darbus, kasdien skubu į darbovietę, bet ar suvokiu, ką reiškia – sielos dėsniai?
Ar moku girti gyvenimą ir pažinti jo džiaugsmą? Per dažnai giriu savo gabumus? Jau esu pasipūtėliška? Esu ne kartą patyrusi, ką reiškia sulaukti pagyrimo ir dėkingumo. O ar aš lygiai taip pat maloniai gyriau ir dėkojau? Ar pagyrimas, padrąsinantis žodis – it duona kasdieninė? Kaip jį užsitarnauti? Nebežinau, nebejaučiu, ar tokia pat garbingo apdovanojimo ir vaiko apsikabinimo akimirka.
Visavertės? Sklandžios mano dienos? Gal ne, nes dažnokai išmuša iš vėžių aplinkinių veiksmai ir nuomonė. Kas gi man trukdo gyventi taip, kaip norėtųsi? Ar čia tinka žodis – egzistuoju? Ne! Juk kasdien siekiu įgyvendinti savo nuoširdžius troškimus.
Kai dienos įvykiai klostosi nepalankiai, susierzinu ir kankinu save bei artimiausius žmones. Nepaprasta gi atsikratyti senų sustabarėjusių įpročių!
O! Labai nudegino išgąstis – gal apakau, kad užsimerkiu, kad kažko nematyčiau? Ne iki galo suprantu vieną svarbų dalyką: kad ir kas nutiktų, kad ir kokios siaubingos būtų išorinės sąlygos, aš visuomet turėsiu savojo požiūrio laisvę. Nei tėvai ar mano draugai, nei mokytojai ar darbdaviai, nei kiti sutikti žmonės nevers manęs jaustis, elgtis vienaip ar kitaip.
Atsidūstu – kol puoselėju savąją laisvę mąstyti savaip ir būti, niekas iš manęs šios dovanos neatims! Rutina manęs neįtrauks. Puikus gi yra priežodis – pažvelk į vėžlį, kuris gali judėti pirmyn tik iškišęs galvą iš kiauto.
Priežodžiai, posakiai, taisyklės, teisės, pareigos… Cha! Kas iš jų, jei neturėsiu ramybės, jei mano didysis vidinis Aš tebus tik drumzlina rugpjūčio bala?
Dar vienas atodūsio sakinys – mano protas gali paliepti smegenims, apie ką šiuo metu mąstyti. Nepatinka man vaizdai, kai vienas valdingas žmogus tempia kitą ant savojo kurpalio. Geriau vaivorykštė – ji puikus simbolis, primenantis, kad gamtoje slypi lobiai tam, kurio akys mato. Ir paprasčiausi daiktai tada gali teikti ypatingą reikšmę. Ar mėgstamo torto gabalas kels man nuotaiką greičiau nei geras žodis? Ar šis saldumynas sušvelnins mano charakterį? Filosofai primena – materialinės gėrybės sukurtos tam, kad mažintų žmogaus liūdesį, paslėptų jo klaidas, skatintų nerūpestingumą. Kiek kartų, kai grėsė kas nors – pinigų trūkumas, darbo pakeitimas, permainos namuose ar darbe – bėgau į parduotuvę „paguodos“ tikėdamasi, kad už pinigus nusipirksiu tai, ko neįmanoma įsigyti. Kodėl čia sau priekaištauju? Gi – auksas ir sidabras patys savaime nėra pavojingi. Mano prisirišimas prie jų pavojingas. Kas aš – daiktų vergė ar gėrio saugotoja, kuri laikosi aukštų moralinių principų ir nesavanaudiškai tvarko savo žemiškus turtus?
Ot, kaip išmintingai parašiau! Ko čia ir dūsauti – kaip danguje, taip ir žemėje. Ir čia paprastai viskas sudėliota tarsi vaivorykštės spalvos. Kai kils perkūnai ir nebevaldysiu emocijų, pažiūrėsiu gerą filmą ar aplankysiu supratingą draugą, darysiu ramiai ką nors miela. Ir geriausiai atodūsį aprašyti pasikviesiu ilgą žodelį – ach!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ