Būdama maža labai pavydėjau identiškiems dvyniams. Įsivaizdavau ir dabar taip įsivaizduoju, kad tie žmonės kasdien gali į save pažvelgti tarsi iš šalies per savo brolį ar seserį dvynį. Nežinia, ar tų žmonių mąstymas visiškai identiškas, bet iš linksmų nutikimų apie jų gyvenimą, kai susikeičiama atsakinėjant pamoką mokykloje, ar einant į pasimatymą ir t. t. galima spręsti, kad aplinkiniai bent jau pažinties pradžioje tuos žmones maišo.
Tokios mintys kyla ne iš narcisizmo arba kitaip sakant, iš nesveikos savimylos. Save pažinti iki galo mums visiems tikrai nepavyksta ir iki gyvenimo pabaigos. Tas noras susipažinti su savimi ypač aštrus paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje. Vėliau gyvenimo rūpesčiai ir nuolatinis skubėjimas tokias mintis išmuša iš galvos.
Visgi būtų įdomu, kad paslėpta kamera, mums nežinant, būtų filmuojamas mūsų gyvenimas, bet kažkoks svarbus epizodas, bet tik mūsų asmeniniam naudojimui. Tuomet gal būtų mažiau pykčių, nesusipratimų bendraujant su artimaisiais, su draugais ir pažįstamais. Gal išnyktų ir teismai?
Antai pasižiūri tokį vaizdelį apie barnį virtuvėje su namiškiais ir viskas aišku, kas kaltas. Žinoma, tą siužetą turėtų jau peržiūrėti visi to barnio dalyviai, kad pamatytų save iš šalies. Juk dažnai besiginčydami žmonės vienas kitam pasako: „Būtų gerai, kad kas nufilmuotų, kaip čia tu draskaisi be reikalo“.
Žinoma, tai utopinės mintys. Gal net beprotiški svaičiojimai. Tik, manau, kad toks filmas apie kiekvieną žmogų, net pagarsinant ir jo nepasakytas mintis, sapnuojamus sapnus, būtų neįkainojamas jokiais oskarais ar nobeliais ir pats įdomiausias kiekvienam iš mūsų.
Kita vertus, gal ir ne visiškai iš fantazijos srities tie mano svaičiojimai. Prasidėjusi dronų, informacinių technologijų tobulėjimo era visus mus paverčia totalaus sekimo objektais, tik ne visiems mirtingiesiems ta informacija prieinama. Gal ir gerai. Ramiau miegame.
Tik labai dažnai ir patys apie save socialiniuose tinkluose per daug informacijos paviešiname, o vėliau to gailimės, išgyvename.
Taigi tokie perversmai vyksta mūsų pasaulyje. Paradoksas, bet komunikuodami socialiniuose tinkluose ne artėjame, bet tolstame vieni nuo kitų. Susitikę realiai sunkiai vieni kitus beatpažįstame. Dažnai virtualioje realybėje susikurtas žmogaus portretas neatitinka tikrovės.
O gal jokio slapto mūsų gyvenimo filmuotojo ir nereikia. Skaitykim romanus, žiūrėkim meninius filmus, stabtelėkime parodų salėse prie dailės kūrinių ir daug sužinosime ne tik apie kitus, bet ir apie save. Menininkai visą laiką modeliuoja įvairių žmonių gyvenimo scenarijus, apipindami savo asmenine patirtimi, apibendrina mūsų mintis, sapnus ir svajones. Juk visi esame, pvz., skaitydami knygą patyrę, kad jų herojai tarsi mūsų lūpomis kalba.
——-
Autorius: