ekonomistė
Naujasis Darbo kodeksas pajudėjo ir įstrigo. Deja, tai ne vienintelė amžina darbo santykių srities stagnacija. Dideliu pelėsiu dvelkia ir nuo įdarbinimu turinčių užsiimti Darbo biržų. Pradėkime nuo to, kad 10 teritorinių darbo biržų vis dar veikia kaip atskiri juridiniai asmenys. Viešojo administravimo reforma palietė daugumą valstybės institucijų, kurios veikia ne vien Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Kone pats pirmasis žingsnis gerinant viešųjų paslaugų teikimą buvo sujungti visus atskirus juridinius vienetus į vieną ir taip sumažinti administracinį biurokratinį aparatą, standartizuoti struktūrą, pagreitinti sprendimų priėmimą ir taip pagerinti klientų aptarnavimą.
O štai darbo biržos, kaip buvo, taip ir liko savarankiškos kunigaikštystės. Kiekviena jų turi direktorių, pavaduotoją, savo buhalteriją, savo juridinį, personalo, IT, ūkio, bendrųjų reikalų ir kitus kontoros veiklai reikalingus padalinius ar specialistus. Lietuvos darbo birža yra antstatinė įstaiga, valdant kitas darbo biržas dalyvaujanti kaip steigėja. Viešojo administravimo institucijos valdymas čia yra toks vangus ir biurokratizuotas, kad paprastam žmogui plaukai pasišiauštų, o versle toks neefektyvumas apskritai nebūtų įmanomas.
Kai veikia tokia griozdiška valdymo sistema, joje dirba itin daug personalo, kuris užsiima ne klientų – bedarbių – reikalais, o savimi. Net be gilaus valdymo audito matyti, kad darbo biržose savimi užsiima apie 25 procentai darbo biržų darbuotojų, ir tai nesunku pastebėti darbo biržų internetiniuose puslapiuose. Pavyzdžiui, atsiverčiu Vilniaus, Klaipėdos, Telšių ir bet kurios kitos darbo biržos puslapį, ir – prašom. Yra skyrius, kuriame dirba 4-5 darbuotojai. Vienas iš jų yra skyriaus vedėjas, kitas – vedėjo pavaduotojas ir du arba trys specialistai. Du vadovauja, o du darbą dirba, ir tai vyksta ne kokioje Rusijoje gūdžiais sovietiniais laikais, o mūsų modernioje valstybėje!
Kai institucijose gyvuoja tokio lygio valdymas ir tokio lygio aptarnavimas, nenuostabu, kad darbo birža retai kam yra ta vieta, kurioje žmogus ieško ir randa darbą. Darbo biržoje žmogus gauna bedarbio statusą. Būtent jo ten ir kreipiasi, nes tada įgyja privilegijų, lengvatų ar išmokų. Beje, išmokas moka irgi ne darbo birža, išmokas moka „Sodra“. Kas dar absurdiškiau, darbo birža būtent iš „Sodros“ sužino, ar žmogus turi darbą, t. y. ar yra draustas valstybiniu socialiniu draudimu, ar ne. Akis bado toks procesų nesuvaldymas, kai ir informacija, ir pinigai yra vienoje įstaigoje, o statuso suteikimas – kitoje.
Nežinia, kas trukdo bedarbio statuso suteikimą patikėti informaciją valdančiai „Sodrai“, o darbo biržai palikti užimtumo politikos įgyvendinimo funkcijas, taip, kaip tai yra daugumoje ES valstybių. Ten analogiškos institucijos net ir vadinasi kitaip – užimtumo tarnybomis. Nes kokia gi čia birža, čia – institucija, kuri užsiima valstybinės politikos skatinti užimtumą įgyvendinimu.
Paprastai linkstama kaltinti darbdavius, kaip jie negražiai elgiasi su savo darbuotojais. Kažkodėl lig šiol per mažai galvota, o kaip gi darbo biržos elgiasi su savaisiais? Kaip jos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus? Kaip jos aptarnauja savo klientą, ar orientuojasi į paslaugos kokybę, ar tik žiūri, kur varnelę užsidėti?
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ