Slavinčiškį šiandien galima būtų vadinti pramoniniu Kupiškio pakraščiu – visai šalia miesto įsikūrusį kaimą aptūpusios kelininkų, dujų bazės bei kitų kelių įmonių būstinės. Tačiau seniau Slavinčiškis buvo didelis kaimas, kurio gyventojai gyveno ūkiškai ir džiaugėsi darnia kaimynyste.
Neužrašyta istorija
Slavinčiškio kaimas yra įsikūręs 600 metrų į pietryčius nuo Kupiškio. Pavienėmis sodybomis apgyvendinta vieta šiandien – ramus priemiestis, su pavasarį žydinčiais sodais, kur kartais pakvimpa kelininkų gaminamu asfaltbetoniu, geležinkelio bėgiais.
Kokia šio kaimo istorija, šį kartą neparašysime. Kupiškio viešoji biblioteka, muziejininkai negalėjo pateikti jokių rašytinių šaltinių, kur būtų duomenų apie Slavinčiškio susikūrimo pradžią. Tokie faktai kol kas slypi archyvuose ir laukia eilės, kada bus paviešinti.
Tačiau iš senelių pasakojimų šiokios tokios informacijos turėjo patys minėto kaimo gyventojai. Tiesa, čia gimusių ir augusių dabar Slavinčiškyje jau labai nedaug.
Viena tokių kaimo senbuvių – Gendra Dačiulienė. 1943 metais gimusi moteris šiandien viena gyvena atokioje sodyboje, kurią statė dar jos senelis su tėvu.
„Prieš kelerius metus nupjoviau eglę prie namų, kuriai galėjo būti gerokai per 100 metų. Geniai pradėjo kalti jos viršūnę, tai aišku, kad medis sukirmijęs ir gali bet kada nugriūti. Pabijojau ir nupjoviau“, – sakė G. Dačiulienė.
Hercogienės miškai
Minėta eglė, anot jos, galėjo būti dar iš tų laikų, kai jos sodybos vietoje plytėjo dideli miškai.
„Pasak žmonių, kai hercogienė buvo priversta bėgti iš čia, tai dar spėjo išsikirsti visus savo miškus ir paliko tik jaunuolynus. Ta eglė ir buvo vienas iš likusių medžių. O kas ta hercogienė, kur gyveno ir nuo ko bėgo, niekas nebežino“, – kalbėjo G. Dačiulienė.
Šalia tos eglės tuščiame lauke sodybą savo šeimai statė pašnekovės tėvas ir senelis. Dabartinė šeimininkė teigė mačiusi 1939 metų datą, išrėžtą ant pastatų, tai ir galėjo būti sodybos įkurtuvių metai.
G. Dačiulienės senelis jaunystėje buvo išvažiavęs į Ameriką užsidirbti. Ten sutiko ir savo žmoną.
„
Mano senelis buvo mėgstantis pagerti. Močiutė buvo žemaitė. Jie susitiko Amerikoje. Senelis prikalbėjo, kad jaunai merginai nieko nereikės veikti Lietuvoje – tik po sodą obuoliauti. O kai grįžo, tai tikrai prisiraškė obuolių – gyvenimas buvo nelengvas“, – pasakojo pašnekovė.
Kaimas – pilnas vaikų
Nelengvas buvo ir G. Dačiulienės tėvų gyvenimas. Šeimoje gimė trys vaikai, tačiau dabar likusi tik dukra – jos broliai mirė jauni.
Pašnekovės vaikystėje kaimas buvo pilnas vaikų. Visoje gyvenvietėje buvo apie 40 sodybų. Žmonės daugiausia dirbo žemės ūkyje, vėliau ėjo dirbti į Skodinių tarybinį ūkį.
Vaikai mokyklą lankė Kupiškyje.
„Kiek vaikų tada buvo. Prisimenu, kad eidavome į Kupiškį per molynus. Rudenį guminiai batai į molį klimpdavo, vasarą per dulkių sluoksnį brisdavome“, – šypsojosi ponia Gendra.
Poniški kokliai
Dabar, pasak kalbintos moters, gyventojų Slavinčiškyje mažiau nei pusė. Jaunimo iš viso nėra. Jos pačios vaikai jau išvažinėję. Tik retkarčiais galinti pasidžiaugti artimaisiais.
Didžiausias jos rūpestis šiandien – ūkis. Moteris augina naminius paukščius, ožkas.
„Tikriausiai vienintelė likau, kuri turi gyvulių Slavinčiškyje. Karvę pardaviau prieš kelerius metus dėl sveikatos, dabar ožkytes auginu. Žmonėms dabar nebereikia gyvulių. Skundžiasi, kad darbo nėra – kaime tai jo visada yra, tik ne visiems toks darbas pakeliamas“, – kalbėjo G. Dačiulienė.
Vieniša moteris vis dar augina daržus. Vienais metais ruošdama dirvą moteris aptiko ir šio kaimo istorijos pėdsakų. Rinkdama akmenis iš žemės ji netikėtai atkasė pelenus ir krosnies koklių nuolaužas. Šie atrodė iš brangių namų.
„Žmonių pasakojimu, anoje pusėje gatvės buvo Slavinsko dvaras. Esą nuo jo vardo ir kaimo pavadinimas kilęs. Jis turėjo spirito bravorą. Gal iš jo dvaro tie kokliai ir buvo, nes tokių paprasti žmonės tikrai negalėjo turėti. Radinį atidaviau vaikams – dabar net nebežinau, kur jie“, – pasakojo pašnekovė.
Atsikėlė auginti gyvulių
Mažai ką iš Slavinčiškio istorijos težinojo ir į šį kaimą prieš dvidešimt metų iš Kupiškio atsikrausčiusi Genovaitė Riaubienė. Ji su vyru čia atsikėlė iš miesto ketindami auginti gyvulius – nusipirko seną apgriuvusią sodybą su 3 ha žemės.
„Turėjome mieste didelį namą, bet likome dviese ir nebereikėjo tiek. Kraustėmės į Slavinčiškį galvodami čia auginti gyvulius. Dabar jau nebeturime tam sveikatos – laikome tik šunį. Vyras dar stipresnis – apeina laukus, šienauja, mano darželius apžiūri. Aš jau sunkiau vaikštau“, – kalbėjo pašnekovė.
Sodybos teritorijoje Riaubų vaikai pastatė saulės elektrinę. Jos elektra tėvai nesinaudoja, nes per brangu.
„Vaikai išvažinėjo kitur gyventi, likom tik mes. Visame kaime nėra mokyklinio amžiaus vaikų. Beveik visi – pensininkai. Sueiname su kaimynais, bet jau retai juos aplankome, nes sunku išeiti. Vyras dar iki parduotuvės mieste nuvažiuoja, o aš tik susiskambinu su kitais“, – dejavo šeimininkė.
Moteris šiltai pasakojo apie kiekvieną kaimo sodybą ir joje likusius gyventojus. Kai kurios sodybos buvo iškeldintos, kai čia ėmė kurtis dujų pilstymo stotis. Prieš pat G. Riaubienės sodybą yra kelininkų teritorija. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jau kuris laikas čia nebegaminamas asfaltbetonis, nes per tokius darbus būdavo neįmanom net į kiemą išeiti.
Slavinčiškiuose gyveno žinomas sodininkas, bitininkas, ūkininkas mėgėjas Gaudentas Šilinis. Jo sodyba ir dabar traukia praeivių akį.
1930 m. šiame kaime gimė Lietuvos energetikas, nusipelnęs inžinierius Vytautas Petrulis.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ