Pastaruoju metu kaimuose labai sparčiai mažėja žmonių. Ištuštėjusios sodybos retokai sulaukia naujų gyventojų. Labiau pasiseka toms vietovėms, kurios yra arčiau miestų ir sudomina kaimiškos ramybės ir neskubraus gyvenimo tempo pasiilgusius miestelėnus.
Skodiniai – vienas iš tokių kaimų centrinėje Kupiškio rajono dalyje, 5 km į pietryčius nuo Kupiškio. Gyventojų surašymo duomenimis 1970 metais Skodiniuose buvo 72 gyventojai, o 2001 metais – 32.
Čia tebegyvena žmonės ir nuo paskutinio gyventojų surašymo praslinkus daugiau nei penkiolika metų.
Kaimo nekeistų į miestą
Žvyrkeliu į Skodinius atvažiavome nuo Papilių pusės. Iš kart akį patraukė gražiai tvarkoma sodyba su atnaujintu mediniu namu.
Kieme pasirodę jos šeimininkai Laima Plepienė ir Eugenijus Plepys svetingai pakvietė į vidų.
Jie papasakojo, kad gyveno Kupiškyje, o šią sodybą iš pradžių nusipirko kaip vasarnamį.
„Jau vienuolikti metai, kaip čia pradėjome kurtis. Prieš tai norėjome pirkti kolektyvinį sodą. Jau ir pirkimo sandorį buvome pradėję, bet to sodo pardavėjas nusprendė jo nebeparduoti.
Tuomet pradėjome dairytis sodybos netoli Kupiškio. Skodiniai mums tiko, nes iki Kraštiečių mikrorajono, kur anksčiau gyvenome, tik 6 km“, – sakė Eugenijus.
Pasak jo, sodybos gryčia buvo senovinė, su asla. Anksčiau čia gyveno Seibučiai. Vėliau Elena Daukienė. Ji išėjo į mišką grybauti ir paklydo. Moterį, jau mirusią, miške surado kinologai su šunimis. Sodybą jiems pardavė buvusios šeimininkės sesuo Onutė Baliukienė, vilnietė mokytoja, kuri buvo grįžusi gyventi pas seserį.
„Kai tik čia pradėjome kurtis, sodyboje savo lizdą sukrovė ir gandrai. Namą, visą aplinką atnaujinome ir gražiname savo rankomis. Tai nesibaigiantis procesas. Kažką sumanai, padarai. Jei pasirodo, kad negerai išėjo, iš naujo perdarai. Turime 70 arų namų valdą. Darbo užtenka kasdien, ypač vasarą – žolė auga lyg pasiutusi, nuolat pjauni, gėles kaskart reikia tręšti, kambarius susitvarkyti“, – kalbėjo Laima.
Pasak jos, turi daržą, pulkelį ančių, žąsų, vištų, kalakutą. Dar yra šunys, katinai – beveik visi priglausti iš gyvūnų globos namų. Paukščius laiko labiau dėl pramogos nei dėl naudos. Tiesa, nusipirko mėsinių viščiukų.
Sodybos šeimininkai sakė, kad Skodiniuose šiuo metu yra 6 gyvenamos sodybos. Kaimas gana ramus. Tačiau jų namas stovi prie pat kelio, tai dėl saugumo ir signalizacija pasirūpino. Visokių žmonių pro šalį pravažiuoja.
Pasiteiravus, ar nesigaili miestą išmainę į kaimą, pašnekovai papasakojo, kad kaimas jiems nuo mažens nesvetimas. Abu yra kilę iš Rokiškio rajono. Laima Kupiškyje nuo 5 klasės, o Eugenijus čia atvyko pradėjęs dirbti. Nuo to laiko jau daugiau nei 25-eri metai pralėkė. Taigi apsigyvenę Skodiniuose jiedu tarsi sugrįžo prie savo ištakų, nors šiame kaime yra atėjūnai.
Laima triūsia ne tik namuose, bet dar dirba ir Kupiškio mokykloje „Varpelis“ specialių poreikių vaikų grupės auklėtoja. Eugenijus anksčiau dirbo policijoje. Šiuo metu kaip pareigūnas išėjęs į pensiją. Vyrui darbo nestinga dailinant sodybos pastatus, kuriant originalius jos akcentus.
Plepių vaikai jau užaugę ir palikę tėvų namus. Sūnus Aurimas kuriasi Norvegijoje. Ten dirba statybininku apdailininku. Dukra Raminta studijuoja Kaune, Aleksandro Stulginskio universitete, agronomiją.
„Daugiabutyje jau nebenorėčiau gyventi. Kaime, žinoma, darbo kur kas daugiau, bet ir asmeninės erdvės apsčiai, oras grynesnis, įdomu tvarkytis, matyti savo nuveiktų darbų, kūrybinių sumanymų rezultatą“, – dalijosi savo nuomone Laima.
Į Skodinius atitekėjo
Skodiniuose užsukame ir pas šio kaimo senbuvę Stanislavą Vaitiekūnienę.
Moteris sakė, kad apie šio kaimo praeitį tikrai nieko daug papasakoti negalėtų, nes yra ne vietinė, kilusi iš Karaliūnų kaimo. Čia atitekėjo 1965 metais. Jos vyras Albinas, miręs prieš ketverius metus, tai buvo vietinis žmogus.
Šios sodybos gyvenamasis namas statytas vyro tėvų dar prieš karą. Vaitiekūnai visada gyveno ūkiškai, dirbo žemę. Čia dar auga jų sodintas sodas. Senas obelis nuolat reikia genėti. Vyras jai yra pasakojęs, kad per karą prieš klojimą buvo apkasai.
„Su vyru užauginome dvi dukras – Violetą ir Virginiją. Abi gyvena Kupiškyje. Dažnai mane aplanko, čia atostogauja, padeda darbus nudirbti, sodybos aplinką prižiūrėti. Žemę nuomoju, o mano ūkelis tik 6 vištos, viščiukų kupetys ir šuo su katinėliu“, – vardijo pašnekovė.
Stanislavai jau per aštuoniasdešimt metų. Nepaisant garbingo amžiaus, moteris pati pasisėja ir nusiravi daržus. Apie tai sakė tądien pas ją viešėjusi dukra Violeta.
Knygelėje „Mūsų Skodiniai“ ji savo mamą yra apibūdinusi kaip labai darbščią moterį, mokančią dirbti visus ūkio darbus (siuva, mezga, gera šeimininkė, surengdavusi ne vieną balių, jei kas paprašydavo).
„Kaimas šiuo metu jau labai pasikeitęs. Senųjų gyventojų aplinkui beveik nebeliko. Jų sodybas iš kitur atvykę žmonės perpirkę. Tik skodiniečio Kavaliausko sūnus dar savo krašte pasilikęs,“ – pasakojo S. Vaitiekūnienė.
Iš praeities
Daugiausia informacijos apie Skodinių kaimą, galiama rasti 2001 metais Algirdo Vaitiekūno sudarytoje knygoje „Mūsų Skodiniai“.
Šio kaimo laukai ir pievos sudarė apie 1,5 kvadratinio kilometro, pro juos teka du upeliai – Skodinys, davęs vardą kaimui, ir jo intakas Gražupys.
„Ne toks jau ilgas tas mūsų Skodinys, vos keli kilometrai, tačiau toks vienintelis ir nepakartojamas, sukviesdavęs jaunimą į Jonines ir gegužines, net vandens malūno ratą sukęs, žmones žuvimi maitinęs“, – rašoma toje knygoje. – /…/
Iš senelių pasakojimų žinome, kad daugumos skodiniečių tėvai buvo baudžiauninkai, ėję lažą Puponių dvarelio ponams. /…/ Dvarelio ponas buvęs Adomonis, o ponia lyg vokietė, buvusi sukalbama, kai kada pakeliui į ar iš Kupiškio pavėžindavusi pakeleivius. /…/
Tuomet žmonės gyveno „ulyčiose“, kai abiejose Kupiškio–Adomynės kelio pusėse galu stovėjo pastatai, o žemė ilgais rėžiais ėjo iki Lielno. Trobesiai buvo mediniai, šiaudais dengti. Pasitaikė, kad po vienu stogu buvo ir ūkinis pastatas su gyvuliais. /…/
1923 metų surašymo duomenimis Skodiniuose gyveno 98 gyventojai. /…/ Buvo 21 kiemas. Vėliau įsikūrė dar vienas – Jono Laužiko vienkiemis. /…/ Tai buvo didelis kaimas, turėjęs mokyklą, pieninę, biblioteką, kapelius, jaunųjų ūkininkų ir net kulinarų būrelius.“
Pirmasis pienininkas buvo Jonas Balaišis. Paskutinė šios pieninės pieno priėmėja buvo Olga Petkevičienė.
Pradinė mokykla buvo įsikūrusi Puponių dvarelio patalpose, tada priklausiusiose Kaziui Zulonui. /…/
Nepriklausomoje Lietuvoje, vykdant žemės reformą, kai kuriuose kaimuose buvo paskirti vieno hektaro sklypai mokyklų statybai. Toks sklypas buvo išskirtas ir prie Kėginių kaimo kapų, tačiau ginčas dėl vietos dar nebuvo išspręstas. Tuomet valsčiaus viršaičiu buvo mūsų kaimo Povilas Dulksnys, kurio žodis, matyt, buvo lemiamas. Jis susitarė su Povilu Bukėnu ir Povilu Vyšniausku, kad šie parduotų po 0,5 ha žemės ir 1936 metais mokykla buvo pastatyta teritorijos centre. Ji vadinosi Kėginių pradine, nes ją buvo numatyta įkurti Kėginių kaime. Vaikus čia nuo tų metų lapkričio 1 d. mokė mokytojas Pranas Tamošiūnas. Vėliau čia mokytojavo Genovaitė Masiulytė, Ona Paulauskienė, Genovaitė Repšienė, Akvilė Jurkštaitė, Antanas Zlotkus, Genovaitė Morkūnaitė, A. Venckutė, Eugenija Juškaitė, Povilas Zulonas, Juozas Černius, Liuda Kelpšaitė.
1949 metais mokykla reorganizuota į Kėginių septynmetę.1953 09 01 buvo pakeistas mokyklos pavadinimas iš Kėginių į Skodinių. Nuo 1962–1963 mokslo metų pradžios Skodinių septynmetė reorganizuota į aštuonmetę. Dėl mokinių stygiau ši mokykla 1966 metais buvo uždaryta. Buvo paliktos tik pradinės klasės, tačiau jos taip pat neilgai išsilaikė, Skodiniai neteko mokyklos.
Pokario tremtį teko patirti 13 niekuo nekaltų žmonių, dar keturioms šeimoms pavyko išsislapstyti, kitiems teko gyventi nuolatinėje baimėje, keičiant gimimo metus, slepiant autobiografinius faktus.
Žmonės
Skodinių klestėjimo laikas šiame kaime gyveno Juozo Balaišio, Justino Augustino, Jono Balčiūno, Ipolito Balčiūno, Povilo Balčiūno, Alekso Balčiūno, Dominyko Balčiūno, Karolio Bliumo (Bliuvo), Augusto Bliumo, Juozapo Bukėno, Dominyko Bukėno, Vytauto Bukėno, Dačiulių–Kavaliausko, Juozo Dulksnio, Povilo Dulksnio, Povilo Laužiko–Broniaus Gaspero, Kazimiero Jonušio, Petro Jonušio, Kazio Balaišio, Povilo Laužiko, Jono Laužiko, Seibučių, Kazio Striūko, Jono Vaitiekūno, Albino Vaitiekūno, Pranciškaus Vilučio, Dominyko Bukėno–Povilo Vyšniausko, Prano Žiūko, Igno Žiūko šeimos.
Skodiniuose 1942 m. birželio 25 d. gimė kalbininkė, lituanistė, pirmųjų lietuvių kalbos dažninių žodynų sudarytoja Vida Žilinskienė (Augustinaitė).
Čia ir prelato Kazimiero Dulksnio (1910 m. vasario 9 d. – 2001 m. gruodžio 9 d.) gimtinė.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ