Vosarų vardinių prasibrukimas, tai jonai, tai patrai, povilai. Toj ir Ona – gera žmona, sviesto gi su smatoni dos ir meiliai padainos: suky suky sviestų, šoka barnai piestu. Unksčiau, kad ir pašalinis ažvažiavai, jir pamatys, kur vardinas – koba vainikas.
Būdavo, su vainikais parnokt praverčiam visos šlopjos po rosų dainuodamos – tagul vainikėlis plaukia, tagul jis ūžia, tagul jis ti žaliuoja. Jieškodavom par Joninas ir kur jau čia tas papartis. Dvylikoj turadavo pražydėt. Tai visų noktį nei ba jokio prisnūdimo jieškom šito žiedo. Nė kų tik rosdavom. Unt rytų tik atsigodydavom, kad akmo ba kraujo, vėjas ba sparnų, o papartis ba žiedo. Iš tų gerų jaunystas Joninių do atsimanu tokį prietarų – jėgu prėš švintų Jonų užmušei vienų uodų, tai dėšiums gimsta, o jėgu po švinto Jono užumušei vienų – tai dėšiums žūsta. Ir do gi tabar galvoj, kėp ėrzydavom draugėlas kavalierių: „Patrai šotrai, gysma jaučius par šilalį, tįsma varlį kėp kumalį.“
Vosarų nėr golo darbų, nebatanka ir dirbtėn, nolatos gi vardinas, alai. Vos ne kasdėn gardaus alalio sklėnyčios pilnos kėp akis. Tadu ir lopšinas raikia: liūlia liūlia tagul gulia, čiūčia čiūčia tagul pučia.
Biškį atsipūčiau, galiu vėl aitėn. Alia kad nelingva, mat tokia kūda buvau margu gatavai, o dabar žundai kad išsipūtį, tokia gi drūta. Pupt pupt negaliu, tiek sveikotos neturiu. Gerai, kad draugėla dažnai mani nuramina, padirba kiek ir vėl ataina, nolatos vis plaukia kėp ir vando koks. Ir zumbija kėp sapnys bradinys – daug tauškia, apė kėkvienų pasakis kėp no rošto. Dabaso nulakė ir vėl saula išvartus akis žiūria, tai va pasėdim pasėdim abidvi pašalaj unt solalio, tai motos, ir kas aina, kas važiuoja. Atliko abiem ir kaklai kėp plaktuko kotas. Pasisėmį po saujų skrudytų avižų ir krumtom kėp kai saulėgrųžas. Soko, kad smogenis labai atgauna. Tėp knieti pačiom visa žinotė ir suprostė. Dauginimo lintalį šitais čėsais labiausiai turi mokėt kėp poterius. Apstoto kaip tiktai raikia, jėgu susiskaityt nemoki unt karto krautuvaj.
Bobuta mon ne kartų yr sokius, kad mokslas gi buvįs brungus smagiai. Ailėraščiai ir tė tai tikrai buvį grožūs, vis apė mokslų, mokslo troškimų. Bant kiek ar mokintas, ar ko, ar kur seniau pristojįs, ar bagotesnis, ar jis daugiau suprunta, tai tas jau labjau pogerbtas. Mono bobuta džiaugias, kiek įkolta yr, kad dabar do atsimana ailėraščius, daugybį ailių unt pomėtės moka. Jai būdavį labai gražu, kė pasakydavo ailių, gražiai už padolkų pasijėmus lyg prikluptėn. Ir žaidimų tokį labai žaisdavį: suriša skaralį va tėpos, ausis padirba, nu tai kai pagauna, tai tom raikia ailėraštis sakyt ar tėp kas, tai tėp voverį gaudo.
Man bobuta kasdėn šidina, kad katras mokintas ir nepobaigtas, tai tadu tinginiu ir atlieka. Ošen klausiu, kad pinkiolika matų vėn mokslai, tai kų ti močija? Gerai tiem, katrė turia akvotos unt mokslų, kitas nesmokina šėtonas, duoda duoda tavai, su pogaliu mokslo neįgysi, neprikrausi, ne košė, vaiko makaulan. Visgi pačioj viršūnaj sėdi su aukštais mokslais pagerbti kasdėn kėp par vardinas. Tokiom durnom žmogui kėp aš nėr ko mislyt, kad ir mokyti žmonas visa ko dažnai nebažino, vartos vartos, ir nei šian galan, nei tan. Kai nemokyta, tai vis žėmas stveries, ari, kasi. Žinau gi gerai, kad nei vienas užgimįs nemoka, gyvėnimas išmokina. Gol mokytas ir sočiau gyvana, taukuos, sviesti visa jom plaukia?
Ai, kų čia bamislysma daug, no galvojimo plaukai do sutins kėp šiaudai. Abi su draugeli sutariam, kad raikia ait, papuryt daržėlį, apkasiot. Pupos kad apigultos patrusyčių (boružyčių), apsikibį kėp žėmam. Šio čėsu pupos žydžia, šunys šėrias, pats bėdnumas. Raiks do palauktėn, kol galasiu su drusku išsivirtėn pupų, blynų išsikėpt, pupų miltų pridėjus. Ot, bus labai sotu, stipra! Ir linguosiu ošei pati kaip guba, mono vyras kaip pupa.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ