Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) šiemet dvidešimt trečią kartą rengia „Metų ūkio“ konkursą. Kupiškyje svarstyta, ar verta dalyvauti, mat senokai diskutuojama, kad šis konkursas išsikvėpęs, pasenę nuostatai, reikia naujovių, kitokių vertinimo kriterijų, sunku prikalbinti ūkininkus, atrasti naujų pretendentų. LŪS rajono skyriaus tarybos posėdyje vis dėlto nutarta neatimti iš kupiškėnų progos nuvykti į respublikinę geriausių žemdirbių pagerbimo šventę, pabendrauti su kitų rajonų ūkininkais.
Organizatoriams padėjo seniūnai, kai kur, Kupiškio, Skapiškio ir Šimonių seniūnijose, pavyko surasti ir po du ūkininkus, Subačiaus seniūnijoje vienas tesutiko, o Noriūnuose – nė vieno. Prisiminus, kad rajone yra beveik du tūkstančiai registruotų ūkių, konkurse dalyvaujančiųjų skaičius kelia nuostabą. Kaip teigiama konkurso nuostatuose, dalyvauti konkurse gali visi įregistravusieji savo ūkius, dalyvaujantieji vietos ūkininkų veikloje, kurie siekia pažangiai ūkininkauti, nori suderinti gamybos efektyvumą su ekologijos skatinimu, investuojantys, modernizuojantys savo ūkius. Būdavo metų, kai šiame konkurse dalyvaudavo ir gerokai per dešimtį pretendentų, buvo metų, kai konkursas neįvyko, taigi šiemet pavyko visai neblogai.
Tuo pasidžiaugė ir konkurso vertinimo komisijos nariai, LŪS rajono skyriaus, Savivaldybės Žemės ūkio ir bendruomenių skyriaus bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovai, neseniai apsilankę pretendentų ūkiuose. Užpildytos vertinimo anketos, pabendrauta su ūkių šeimininkais, apžiūrėti pasėlių laukai, gamybos pastatai, fermos, technika, pasikalbėta apie ūkių problemas ir perspektyvas.
Šiemečiai sunkumai ir vargai, pienininkų lūkesčiai, javų augintojų nerimastingas derliaus laukimas ir būsimų supirkimo kainų spėlionės, gamtos kaprizai – viskas jau iškalbėta, tad išvykoje po seniūnijas žvalgytasi po laukus, vertinti keliai ir pakelės, technikos kiemai, chemikalų saugyklos, sodybos, aplinka ir tvarka.
Pasitvirtino protingų kaimo politikos strategų kartojama tiesa – sunkmečiais gyvybingiausi išlieka šeimos ūkiai, kur yra ūkininkavimo tradicijos, patirtis, racionalus planavimas, kur tėvai ar seneliai padėjo pamatus, kur jauni paveldėtojai siekė žemdirbiško išsilavinimo ir dabar, pasitelkę kantrybę, žinias, dirba ir gyvena savo sodybose, žemdirbio kasdienybę sutapatindami su gyvenimo būdu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ