Kadaise Kinderių kaimas dūzgė nuo vaikų. Šiandien jų čia nebėra nė vieno – tik saujelė pensininkų gyvena. Vasarą šiame kaime labai gražu ir jauku – nors daug sodybų stovi tuščių, gyventi likę sodiečiai rūpestingai tvarko savo kiemus.
Palietė karas
Kinderiai yra Kupiškio seniūnijos kaimas. Jis nuo miesto nutolęs 10 km ir įsikūręs šalia kelio į Uteną.
Kaimo pakraštyje stūkso kalva, vadinama Pilele. Spėjama, kad čia galėjo būti piliakalnis. Kaimas susiformavo Valakų reformos laikais ir pirmą kartą paminėtas 1559 metais.
XX a. pradžioje Kinderiuose gyveno per 200 gyventojų. 1915 metais einant frontui visas kaimas sudegė. Po penkerių metų buvo išskirstytas į vienkiemius.
Neramūs kaimui buvo ir Antrojo pasaulinio karo metai. Juos ir dabar prisimena Kinderiuose gimusi bei užaugusi Zina Žadavainienė.
„Seniausių kaimo įvykių nežinau – niekas mums nepasakojo Kinderių istorijos. Bet karą atsimenu. Žvyrkeliu nusitiesdavo nesibaigiančios rusų kareivių virtinės. Mums jie nieko nedarė. O vokiečiai būdavo žiauresni…“ – pasakojo Kinderių gyventoja.
Moteris prisimena, kai iš jų kiemo vokiečių kareiviai išsivežė visas kiaules.
„Sunkūs buvo laikai – vos ne badu gyvenome. Tėvas kalne buvo iškasęs duobes – ten mūsų šeima kelerius metus nakvodavo naktimis. Dieną ramiau būdavo, o naktį – labai baisu. Prisimenu, kaip virš mūsų namo buvo numuštas vokiečių lėktuvas. Lakūnai vėliau rasti Šimonių girioje“, – sakė Z. Žadavainienė.
Grįžo į gimtinę
Pašnekovė baigė Šimonių vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometinę Raudonojo kryžiaus karo seserų mokyklą. Laimei, kare jai dirbti nereikėjo, bet kelis dešimtmečius moteris atidavė Kupiškio ligoninei.
„Aš išvažiavau mokytis, vėliau dirbti į Kupiškį, pasistačiau ten namus. Tėvai pardavė sodybą Kinderiuose, tad ir nutolome nuo šio kaimo. Prieš dvidešimt metų vėl susigrąžinau savo gimtinę – nusipirkau savo vaikystės namus ir čia iki šiol gyvenu“, – pasakojo kinderietė.
Savo sodyboje šeimininkė įsirengė muziejų, kur kaupia senus kaimo daiktus. Viename kampelyje moteris rado vietos ir savo seniems skaitymo konkursų diplomams.
„Buvau gera skaitovė – laimėdavau respublikinius konkursus. Labai mėgau Juozo Baltušio, Antano Vienuolio tekstus. Iš tiesų labai gabių ar talentingų žmonių Kinderiuose nebuvo. Nebent tai, kad čia gimė ilgametis Kupiškio rajono meras Leonas Apšega. Ir dabar kaime stovi jo tėvų sodyba, kažkas ją remontuoja“, – kalbėjo Z. Žadavainienė.
Pasikvietė kaimas
2003 metais čia buvo 66 gyventojai ir 32 sodybos. Šiandien dalis kiemų – tušti. Pasak kalbintos pašnekovės, Kinderiuose likę tik senelių namai. Čia gyvena kelios našlės ir pagyvenę vyrai. Visus gyventojus ant pirštų galima suskaičiuoti.
„Gal penki kiemai likę, kur dar gyvena. Jaunimas visai išvažiavo“, – sakė kinderietė.
Anksčiau, anot jos, Kinderiai buvo pilni žmonių. Gyventojai pasižymėjo balsingumu – ėjo giedoti į laidotuves. Daugelis dirbo kolūkyje.
Gausesnę praeitį prisiminė ir Kinderiuose nuo 3 metų užaugęs Stasys Sabaliauskas. Jis čia atsikraustė prieš kelerius metus iš Vilniaus.
„Tikriausiai toks amžius ateina, kai pradeda traukti kaimas – čia ramybė. Palikau butą Vilniuje ir grįžau į gimtinę. Dabar čia gyvenu su sūnumi. Kai jis grįžta iš darbo (tolimųjų reisų vairuotojas) atostogų, pasiremontuojame namą“, – apie savo kasdienybę atokiame kaime paprastai pasakojo Stasys.
Po penkis vaikus – kiekviename kieme
Autorės nuotraukos
Vyras turi savo daržą, jo žmona mėgsta tvarkyti aplinką – sodina daug gėlių. Viename gėlynų stovi senas kryžius, kurį čia 1933 metais pastatė S. Sabaliausko senelis.
„Kryžių mūsų kaime yra beveik visuose kiemuose ir prie pat įvažiavimo kelio. Gal žmonės buvo labai tikintys – nežinau“, – pasakojo pašnekovas.
Jis pats Kinderiuose geriausiai prisimena savo vaikystę, kai kaimas ošė nuo vaikų. Kiekvienoje sodyboje jų buvo po keturis penkis.
„Dabar jau nieko nebėra žmonių – tušti namai. Vien seni žmonės… O seniau kiekviename kieme po 5 vaikus buvo. Aš pats augau tarp trijų brolių ir sesers“, – kalbėjo S. Sabaliauskas.
Žmonės, anot jo, daugiausia dirbo žemės ūkyje. Vyrai ėjo į kolūkį, moterys fermose triūsė. Ir paties Stasio tėvas buvo vairuotojas, mama vaikus augino.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ