Šėmat visokios kvarobos pilna. Unt stolo tai gaudyt musiom butelis namė do stovia. Va toks kėp ir pūsla, apiskritas, apačioj yra dobala, išrūgų ar pieno įpiliu, o aplink dyka. Kokia viena musia bus palindus guliunt, tik zakt kėp bitas.
Sausa, kad ir nesanai lijo, tai ir vakari odų pulkai skraido. Nugaroj telyčiom labiausia guziukai būna, tai kėp jė ti papuola, jė išsiperia, soko, gylys podada kiaušinėlius. Laikau bant kelias telyčias. Tik pasakyk bizzz ir prodada lakstytėn viena, dui ir kitos. Viena labai padūkus, nutrūko, matai, varla ir lakia par kaimų zyliodama, vuodagų iškėlus. Ošen iš paskos lėžuvį iškišus maskatuoju. Viena koja apauta, kita do ne, lakiu poskum telyčių, punčeka pažasty. Kaimyno prė takėlio stovata: „Ar nematai, kas čia prėš valdžių vėliavytį iškėlus prolakė?“ Iš pradžių nesupratau, poskum atsigodžiau.
O kad jo lėžuvį vėsulai susuktų! Ir pats, mačiau, buvo užsidėjįs balnų unt orklio atbulai. „Tai kėp tu atbulai uždėjai balnų“, – klausiu susiedo. „O kų tu žinai, kur aš josiu! – atšova piktai. – Vienu galu josiu, kitu galu grosiu.“
Kad tavi šaltis, tas mono kaimynas bant kiek pasmokinįs, praslumdįs, svieto motįs. Gyvėnįs kur ti Geograpijoj ar Ziurliandijoj, tai tokė kareiviai raiti jodinadavį. Du sustikį, vienas šobli kad kirtįs, toj galva kitom nulakus. Tas nušokįs no orklio, paskišįs golvų po požasčiu, vėl unt orklio ir nujojįs, tiek ir tamotįs. Ošen ir klausiu: „Tai kėp moto ba galvos, kur jotėn?“ Kaimynas tik ištara: „Aik tu, vaikėl, miesti gimįs ir augįs, visus takus žino, kad aina.“
Ošen tai aisiu darželin, po lėtaus išsivarta išsivarta, misliau, kad astrai, o čia žolas. Bant kelias dienas daviau ravėt ir klūpom, ir gulom. Pradūriau nėt ponagį, raiks parūkyt puodkėliu. Jėgu klūpom poraviu, mon mėšliūgas kojas jėma trauktėn, tai šoku kėp unt sprandžinos. Pamidorų mačiau parvirtusių yr, labai mažutas lazdalas, raiks didėsnių pajieškot. Gerai pamidorų mon visadu priauga, gera veisla. Pasėjau kurmiarausių žėman, kirmėlių tadu nėsčia. Bobuta no kirmėlių mon panosį tai su žibalu trindavo. Duntį vienų, atsimanu, labai sopėjo, senėlis užnara siūlų, dagtukų panosan pokišė, kad mečiau golvų atgalio – ir ištraukė duntį.
Po pėtų atajo draugėla, aš jų vadinu tauškalyti, tauzija ir tauzija tų potį – nešok bokštan bažnyčios, kad nenutūptum šūdan telyčios! Negi sanotuva, ko gi tėp pukši, vis kamantinėja. Ar volgyt padauginai, sėdi soti kėp unkštala, kų gi virai pėtų? Spolių grucį su šunio koju! Negi sakysios, kad šindėn poryčiu lydį parsivilkau, išsikepiau ir pusį supurkojau.
Ti, kur Lavo kėp griovys taka, tokė dideli lydžiai plaukioja, voliojas po tų griovį, undo nusėkįs, tartum runku gi jimtum ir pajimtum, gulia pakrašty, žiopuoja. Prėjau tykiai, čiupsiu, nuplaukė grait tolyn, ošen iš paskos, viturkš apsisukė, atgalio plaukia, aš vejuos. Gol valundų šitėp prasidavam, ale pagavau lydį! Jėgos tik namo pareitėn nebaturėjau, parnokt pakriūtaj išmėgojau lydį apsikabinus.
Pamylajau lydžiu ir draugėlį. O skanyba! Kolei ošei kųsnėlį vienų pasgardžiuodama suvotulojau, jinai visų šmotų sutaisa. Gi mat do skundžias, kad nebakokia sveikata, runkos kar kar kar kar. Kėp ir nesavi pirštai, ažtirpį, didisai pirštas tinsta, jau kai kų pasivora po nagu. Paraudonovo tas pirštas, pūliuoja, gol nogų varis? Varotinkliu apisukėm žaizdų. Ir vėnos abiem no lokstymo ištinį, tai pristorkavojom čibulio, apisukėm su abrūsu, Jėzus, kad mėgia. Abidvi už parunkės suskabinį, padurkus pakėlį išlakėm pazyliot po miestų. Sušilom, suprakaitovom, vosara gi, tadu lepsi lepsi lepsi zig zig zig marios apsipraust, kojų pamirkyt.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ