Vasara – toks metas, kai viskas aplink žydi, sodybos skendi gėlėse. Nori nenori akis užkliūna už gėlynų, gražiai nupjautų vejų. Pasidairęs po Kupiškį tikrai dažnai tą grožį pamatysi. Bene kiekvienoje gatvėje. Kartais nieko įmantraus, ypatingo ir nereikia, gražiu kiemo akcentu gali tapti ir nedidelė, iš gamtinės medžiagos padaryta kompozicija.
Meilę gamtai įskiepijo tėvai
Skubėdama netoli miesto einančia P. Pajarskio gatve nuo savo mėgstamo užsiėmimo visai nenorėdama atitraukiau Danę Kaminskienę. Į svečius pakvietusi ji mielai sutiko pasikalbėti apie tai, ko darbu nepavadinsi. Aplinkos tvarkymas – kasdienybė, suteikianti malonumo ir akiai, ir širdžiai.
Grožio kūrimą moteris laiko natūraliu ir įprastu dalyku, mat taip nuo mažens šeimoje įpratinta buvo. Gamtą labai mylėjo tėvai. „Džiaugėmės kiekvienu medžiu. Broliai, sesės – visi turėjome savo medį, prie kurio glausdavomės, akmenėlius. Močiutė sakydavo, kad tas akmenėlis, kuris į delną įdėtas sušyla, ir yra tavo. Gamta, meilė jai mums įaugę į kraują“, – pasakojo D. Kaminskienė.
Grožį moteris stengiasi pastebėti visur – gatve einant jos dėmesį visada patraukia sutvarkyta kiemo aplinka, žavi ir gėlėmis išpuoštos palangės.
Gyventi į Kupiškį, P. Pajarskio gatvę, šeima iš Šimonių atsikėlė 1990 metais. Kūrėsi iš naujo – mažą čia stovėjusį namelį nugriovė, statė didesnį ir erdvesnį. Nuo pat pradžių stengėsi gyventi taip, kad patiems būtų jauku ir smagu savo valdose. „Mėgstu kurti, kad būtų kitaip. Vienodybės niekur nemėgstu“, – sakė P. Pajarskio gatvės gyventoja.
Savo kieme Danė stengiasi tvarkytis taip, kad nereiktų didelių investicijų. „Jokių stebuklų čia nėra – akmuo ir darbas. Nei viena, nei kita nieko nekainuoja“, – tikino D. Kaminskienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ