Dideliame kaime gyvena trys našliai vyrai ir dvidešimt našlių – moterų, Tėvo dienos minėjime septyni vyrai ir dvidešimt viena moteriškė, mokykloje aštuoniolika mokytojų ir tik vienas vyras mokytojas, tėvų susirinkime iš aštuoniolikos dalyvavusiųjų – visos mamytės, parduotuvėje dvylika pardavėjų ir vienas vyras pardavėjas, automobilių stovėjimo aikštelėje dešimt mašinų, kurias atvairavo šešios moterys ir keturi vyrai. Kur dingo vyrai?!
Suprantu, kad pastaruoju metu labai madinga kalbėti apie lygias teises, tačiau lyg ir nebėra, su kuo tomis teisėmis dalytis. Vaizdas toks, kad gyvename pokariu, kai visi darbingi vyrai arba žuvo, arba dar negrįžo iš fronto. Tik tas frontas dabartinėje Lietuvoje – nematomas, nepamatuojamas, kasdien vis kitoks ir kitoks.
Jeigu prieš kokius 7–8 metus dar miesto centre buvo vietų, kur iš ryto būriuodavosi darbingo amžiaus vyrai ir laukdavo, kol atvykę ūkininkai pasiūlys kokį laikiną darbelį, tai dabar apie tai net pasvajoti nedrąsu. Jau prieš 8 valandą gatvėse galima sutikti lengvai įkaušusių pamėlusiais veidais „darbininkų“ – o toks vargiai ar šluotą beišlaikys. „Nereikia man tų pinigų ir nieko aš nedirbsiu“, – piktai sumurma toks bedarbis. Pagal ieškančio darbo skelbimą paskambinusi moteriškė kitam telefono ragelio gale išgirdo piktą klausimą: „Kokios problemos, ko nori?“ Kai moterėlė išlemeno, kad skambina pagal skelbimą, nes ten skelbiama, kad darbingo amžiaus vyras ieško bet kokio darbo: galintis skaldyti malkas, atlikti ūkio darbus, pašnekovas atrėžė, kad tai ne jis, o jo žmona skelbimą įdėjo, tai pati tegul ir eina malkų skaldyti, o jam ir taip gyventi gerai…
Sakysite, kad tai tik atsitiktinumas. Galbūt, bet jų kažkodėl labai daug. „Prieš trejus metus pagal skelbimą pasiskambinau, kad staliumi prisistatantis vyriškis šiltnamį pavasarį uždengtų – tai dar iki šiolei nepasirodė“, – pasakojo kita garbingo amžiaus pašnekovė.
Ir tikrai, gal ir čia reikia kokį algoritmą sukurti, kad grįžtų vyrai-darbininkai? O gal ir mes perimame kitų tautų papročius, kai moterys išlaiko šeimą, o vyrai per dienų dienas kortomis kieme lošia?
Dažnai kalbame apie mamas-gegutes, kurios nesirūpina savo vaikais, tačiau dar dažniau pamirštame paklausti, o kur tuo metu buvo tų vaikų tėvas. Vaikais rūpintis abu turėtų vienodai, tačiau retai taip būna. Namuose padarykite paprastą eksperimentą ir paklauskite savo vyrų, ar žino vaikų gimimo datas, kurią klasę – a, b, c ar d lanko. Toks klausimas ne vienam bus neįveikiamas.
Ilgai didžiavomės lietuviais vyrais, kurie mokėjo daug darbų padaryti, dabar pažiūrėjus į jaunus vyrus belieka tik pečiais gūžčioti. Vienas toks jaunuolis nuoširdžiai stebėjosi, kad medvaržtis į sieną yra įsukamas, o ne įkalamas plaktuku…
Sutinku, kad iš dalies tokius moteriškus vyrus išauklėjome mes, moterys. Juk norėdamos būti lygios su vyrais ne tik traktorius, kombainus vairuojame, bet ir namus statome, kelius tiesiame. O kai matai, kad viskas gerai, kad nebereikia stengtis užkariauti trapios moters širdies, tai nebėra noro būti tuo vyru medžiotoju, kuris į šeimą partemps mamutą. Bet tai tik viena priežastis, kad nyksta tikri vyrai. Kaip sakoma, tiesa slypi kažkur anapus, tik jiems patiems suprantamuose minčių vingiuose.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ