Klingų kaimo Kupiškio rajone nenurodo joks kelio ženklas, sunku jį rasti ir žemėlapyje. Šiame kaime bėra trys sodybos, kurių šeimininkai prisimena kolūkio laikus, kai čia buvo gerokai daugiau kaimynų ir visi darniai sugyveno. Kaimo pakraštyje tebestovi krūmais apžėlęs kryžius, kuris Klingų gyventojams primena seną legendą.
Gyveno iš žemės
Klingai, kaip ir kiti kaimai aplink Salamiestį, pirmą kartą paminėti 1645 metais Biržų kunigaikštystės žemėlapyje. Vienu metu šiame kaime buvo 23 sodybos ir jose gyveno 136 žmonės. Klingai buvo plačiai išsidėstę ir tęsėsi iki vietinių vadinamo Pukio beržynėlio. Šalia buvo Žekiškių, Paliepių, Berniūniškių, Radžgalių ir Plikių kaimai, už 3 kilometrų – Salamiestis.
Knygoje „Salamiestėnai ir jų kraštas“ rašoma, kad 1922–1923 metais visa kaimo žemė buvo išdalyta rėžiais. Vėliau žmonės buvo priversti keltis į vienkiemius, kur vertėsi žemdirbyste. Pieną vežė į Čypiškį, į veikusią prie dvaro pieninę, grūdus parduodavo valstybei.
Klingiečių šeimos tuomet buvo gausios – visi turėdavo po 4–6 vaikus. Žmonės išdirbinėjo kailius, vėlė veltinius, drėbė molio tvartus, siuvo, užsiėmė kalvyste.
Karo metai
Klinguose buvo kapeliai, kur laidoti savižudžiai. Čia žmonės palaidojo ir karo metais lauke rastus du nušautus kareivius. Vėliau jų palaikai kažkur išvežti, o kitos kapavietės nepažymėtos nunyko. Kadangi tos vietos buvo smėlingos, klingiečiai ten saugodavo bulves per žiemą, todėl ne vienas iškasė ir kaulų.
Klingų kaimo nepalenkė nelaimės. Jauni vyrai karo metais turėjo slėptis nuo rusų armijos miškuose, bunkeriuose. Kai kurie buvo nušauti, išvežti į lagerius. Neapsikentusieji pavojaus išsikraustė.
Kaip ir daugelyje kaimų, ir Klinguose vėliau įkurtas kolūkis. Iš pradžių jis vadintas „Vienybės“ kolūkiu, vėliau prijungtas prie Salamiesčio. Klingiečiai čia dirbo kolūkio darbininkais.
Tuos laikus pamena ir dabar Klinguose tebegyvenanti Otilija Aleknienė. Ji į vyro gimtinę atsikraustė prieš pusę amžiaus, 1961 metais atitekėjusi iš Astravų kaimo.
„Kai atsikrausčiau, kaime buvo gal 16 sodybų. Dabar liko trys: mano, Stasės Mikšienės ir Vandos Medelinskienės. Vandutė, ko gero, dabar pati vyriausia Klingų gyventoja, nestiprios sveikatos. Žmones melioracija iškėlė, kiti mirė“, – pasakojo Klingų gyventoja.
Pakelės kryželis
O. Aleknienė prisimena, kad Klingai buvo ūlyčia. „Abiejuose jos kraštuose stovėjo kryželiai. Vienas dabar atkeltas prie pagrindinio kelio. Vakar ėjau pro šalį, krūmais apžėlęs, tai aplaužiau šiek tiek – skurdumą toks aplaidumas kelia“, – nuogąstavo pašnekovė.
Anot jos, seni žmonės pasakodavo, kad Paliepių kaimo berniukas kadaise norėdamas pasidaryti žaislinį šautuvą nusikabino nuo minėto kryželio Rūpintojėlį. Vėliau gyvenimas taip susiklostė, kad ir jis pats nusišovė. Nukryžiuotojo ant kryželio ir dabar nėra.
Moteris prisimena, kaip jos kaimynai dirbdavo kolūkiuose, pirmuosius brigadininkus, pirmininkus.
„Mano vyras Antanas buvo pirmasis kolūkio vadovų vairuotojas – jis vežiodavo pirmininkus. Sunku juos iš eilės išvardyti, tik enciklopediją vartydama prisimenu. Vėliau kolūkis prisijungė prie Salamiesčio“, – pasakojo klingietė.
Pati Otilija dirbo Klingų fermoje. Visi tada turėdavo gyvulių, šienavo, dirbo daržus.
Niekada nesipykdavo
Šiuo metu pašnekovė gyvena su dukra Vilma, kartu puoselėja savo jaukią sodybą. Anūkai išvykę gyventi kitur: vienas Norvegijoje, kitas – Panevėžyje.
„Kitame kieme jaunų visai nėra – pas Medelinskienę giminaičiai nebent atvažiuoja“, – sakė O. Aleknienė.
Visi kaimynai, anot jos, buvo draugiški. Po darbų sueidavo į gegužines pamaldas, vakarones, talkas, dalydavosi viskuo. Dabar jau nebėra sveikatos vieniems pas kitus į svečius vaikščioti.
„Nebuvome niekada susipykę. Toks gyvenimas dabar, sveikatos visur reikia. Aš dar pati aplink namus pakrutu. O Stasytė Mikšienė net nebevaikšto beveik“, – sakė pašnekovė.
Ar liks Klingai, moteris nežino. Jos vaikai, anūkai labai myli šį kaimą ir rūpinasi močiutės sodyba.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ