Žvilgt zarkolan kasdėn, žvilgt, vis to bobiška prėdarma, neprait pro zarkolų. Mat tata primarmolino (prikala) veidrodį didelį unt sienos. Apsivalku boltų suknių, pasmatuotėn bais roda, atsistoju prėš zarkolų, kraipaus, o kų gi, marga tai kaip žųsis. Šitokių ponių gol vištos šiukšlyni iškopsta. Iš veido graži, tėpgi plaukai kundzaravoti (garbanoti) kėp ir gėriukas zelckas. Okys ir boikis, ale veidas šįryt uždribįs (patinįs), nors ir parimk blakstienus. Marga pažiūrėt visa graži kėp lala, kų ti parkūnų, skaisti, raudona, kad pirštu veidan durk, nėt dobala stovia.
Pilna mono šėpa suknėlių. Ir inteit nebamožna, prikrauta, prikabinta. Labai jau prašmatniai nesanai pasisiuvau suknalį. Baisiai graži suknia, žalia, lig žėmai, priekis suknios lygus, ažupkalis vienos klostas. Ir sukniškai mon patinka labai apstaisyt – sijonų apsisagu virš nažutkėlas ir uždadu diržų par liemenį. Sijonas toks ilgas, kė ainu, čiūkšt čiūkšt, nėt žėma dulka. O tas pūstas sijonas kas da grožyba, kėp kubili sėdžiu, ogi lunkas apačioj datas. Stolčių išsitraukiu, tai gintarų visokių, ir zavušnykų (auskarų), ir papošalų. Tupliukus aukštais kulnais apsiaunu, ridzikulis pažasty, vot, susiedkos, kad jas bala, kokios pavydnykės! Kad gėra palinkėt, ale ne, kėp ir nežinot, kad žėdnas pogiriamas kantantas, kad pavyduoliui sunku tarp žmonių gyvintėn.
Visa loima, kad ir ne būba, ne tylana asu, kalbat moku. Nigdi nesusičiaupiu, kėp ir kitos moterytas. Nuveinam, kų dirbam, ar kų, tai pa pa pa, ko mas neprikalbam. Kėp ir vištos vis kirksim ir kirksim. Visa mas iš padaminto iškasam, plėpios bobos. O mono tokia i smagalva, kad visa galvon sujemu. Do ir proto kiek turiu, ir atogodos yraij, visa ko omžius do nenusinešė. Neraikia do dagilis atopakalias vilktėn namo, išviryt ir gėrt, kad atgaučia protų. Tik vis neįsitėmiju – kų šindėj ištarai, tai rytoj jau ir raitas nebaužjosi.
Oho, kas aš čia par žmogysta, oho, ir unt kalbos, ir darbi, ir visa, kų čia kalbat! Padūkusiai zgrabna motera. Asu ir gaspadina nejokais graita, mon visakas šurum burtum, ir gotava. Va, ir šindėn no pot ryto po virtuvį trepsėjau, tėp apsikroviau, prižarnojau visur. Virtuva aplaužta, klaiku žmogus įlaist. Bliūdų košlynos priviriau, vadaro kelias blėkas prikepiau, šaltanosių su masu išviriau, bulbienas labai baltos, tik srėbk. Maišiau maišiau, kol tirštyn aina kisėlis, kad suvarda, tai kėp drabuliai. Kabinu do korštų – nugurkt nugurkt.
Pagirckas puodas netaukuotas – vis ir draugėla atajus paėrzina, ale mon labai prė dūšios pasgyrimas. Plepu ir plepu kėp vardamas puodas. Ir širdis tunkiai užvarda, supykstu, daug kas ištrūksta no lėžiuvio. Iš karto spir spir pasikarščiuoju, o poskum gailiuos, nebagaliu ir ažmigtėn. Kai miegas nėjema, tėp visas šitas dainas mamos išrokuoju misliu kėp unt zarkolo: pučia vėjas, pučia šoltas, medėliai linguoja, sasutala boltų veidų ošarom mazgoja… Padielnyko rytėlį pasižiūriu zarkolan, tas patsai veidėlis, tik neba tas vardėlis…
Asu panala labai do pakvopna (patraukli). Kur patinka berniokas, tadu švilpiu kėp vando. Mūsų ūlyčioj yr do pagražus ženiklis. Unt veidėlio barnas paboikis ir balsas apygražis, žundai ružavi. Toks šposinykas, su jo nenobodu. Pakiloju krikštotavo dovanotų žėdėlį, akis apačion virsta – ar už nošlio raiks aitėn? Miesti gol do daugiau yr pravarnių vyriokų, karinykų, ošen Kupišky dažnai maišaus, palingvo kinklinėju, ale mon miestas nekvėpja (nepatinka).
Kažin, ar nepadauginau basgirdama? Možna sakyt, seniau gražiųju ir vadindavo, dogi ir dabar pusa bados, ne iš prastųjų. Graži do kai porašas. Gol mirktalas okį koks mundras kavalierius, katras unt suplyšusių čebotų kaliašus nešioja?
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ