Atajo draugėla ir pridroskė (prikėla) iš uksčiausio ryto. Tėp gražiai žalsva, soko, grožėjos pavoserio rytu ir atitūtovo kėp žųsis po lėtaus. O kė pavoserį, kiekgi to ryto.
Ošenai misliu, unksčiau tai būdavo unksti rytų atsikeli, kvėpia visur, o dabar amen. Va ir vokar rytų tėp buvo gražu, ale apsitimpa rūku. Po girtos naktės ir mono susiedui rytas miglotas. Kė pagėrįs pareina, tai žmonala nieko nesoko, ale unt rytojaus ataduoda poterius. Žmona ir turia duotėn rodų (patortėn) vyrui. Va, ir dainuškos tokė žodėliai yr: „Katro mani pamylajo, geros rodos negailajo.“
Kė do dobriai jaunasna buvau, tai žinojau, kėp kožnas kvėtkėlis kvėpia. Išeini būdavo oran, mėdžiai, pievos kvėpja madum. Išsimazgoju, išsišluoju pavoserį gryčioj visur, beržėlių priskumšau, kad kvėpia vakari. Do ir šindėn unt palungės iš jaunystas dėnų tabaturiu jeronimų (toks kvietkas karpytais lopais), tai jis tėp sau su kvapu, ale vigada, kai labai su slogu, tai lapėlį sukvėpinu, podada.
Golgi, sakau, draugėl, gana apė tos pavoserio kvapus, kad ošen turiu badų. Šėmat gi unčiukų kad pėrinaus, višta nustojo tupėt, įjungiau lėmpų, ale, matyt, pakarštai. Nė kur dėt tų kiaušinių, ažperėti, nevolgomi. Kad tik nesudaužyčia poparo, bo labai smirda. Ir do to kanapatoji viščiokus pomata, nebažiūria. Šitė viščiukai pradėjo dvėst, kypotės, gol no šalčio atsiknojo. Nėra vištos gi, nugi kėp tyčiu, neina nė viena perėt, po kiemų loksto, pakš pakš ir lakstydamos, o kad gūžtų neturia. Vakari tė mono viščiukai netumpa gūžton, vaikštinėja kėp paplavūnai. Ošen pati tėp ir groju (rūpinos), gūžtinėju kėp višta parakšla – tik tik tik tika tika, viščiukėliai, lastų. Pėrniai visos kėtrios vištos sukvarkšta perėt, o šėmat nė viena. Peipelys žino, kas jom yr.
Draugėlas višta do viena kverkščia, gol tupas to unt kiaušinių. Tai grait parlakė namo, až vodagos tų vištų pagovo ir atvingiavo abidvi par griovį. Mono kaiminkėla nepėrino, nuspirko viščiokų, parakšlį vištų va durnų apgovo, patumsį prilaida, nu ir mylia, ir vedžiojas, žiūria viščiokus, kad poksia. Dėl pjovimo tai parku ir ošenai boltus viščiukus, dėl kiaušinių pėrinu savo.
Dabar oho bra visa kad brungu, tėp ir suku rūrų, kad neraikt pirktėn, o iš kur tė parkamiejė? Tokia aš pačėdlyva, ba raikalo pinigų nematau. Visų dienų darbi popėrios kniausies, o rodos šnipštas. Kokion vieton įpuoli, ale algų raikia atidirbt dobrai, ak tu parkūnai! Dirbu smagiai, noriu ažsidirbtėn gėrų pėncijų. Tik bijau, kad valdžia žiept ir nenurašit.
Do toks čėsas dabar, vasarodirbis, tai ir laki kad ažsidirbtum. Draugėla siūlia ir žųsės kiaušinių. Par gyvėnimų nepėrinau žųsiukų, nė nemėginau. Va, kaiminkėla pėrniai boltųjų vištų patupda, išperėjo žųsiukus, jė gi noria plaukyt, prodada plaukt, višta žiūria, neklauso jau jos. Žiūd žiūd žiūd žiudūtas žiudūtas – draugėla šaukia, nieko jė neklauso.
Vėliau gol ais paratų to rudoja mono vištyta, bus pagubinių viščiokų. Pagubinas vištytas, išparatos par rugiapjūtį, dėslios. Kiemi do ir kėlios kurkės burzduliuoja, ir draugėla žųsinėlį su žųsali padovanojo, jų mat gėros plūksnos poduškai, vištų tė gol prasčiausios. O gaidys gi koks mono – ir gieda, ir su vištom paulioja, ir kė oitvaras pro šolį vištidas skrenda, golvų pakreipįs kir kir kirrr kirkia.
Šindėn šiultas šeštadėnis, su draugeli sutariam, kad turgun kulniuosma. Balaninalan įsidėsiu sūrį, gumulų sviesto, dasatkų kiaušinių – bus vištapinigių. O kad jį biesai! Tavorškos vyrėlis pro lungų moja – po nosiu kiek jum darbų, gana sėdėt runkas susnarus, dvi bobos ir dvi žųsys, čia irgi turgus. Būtų nieko sau vyras, ale vis kulia svetimam kluoni (kišas ne savo raikaluos).
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ