Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji ypatinga tuo, kad svarbi ne tik spaudos darbuotojams, bet ir mums visiems, kurie mylime savo kalbą. Kiek tų mylinčių bėra – kitas klausimas, nes vis dažniau vykstame į seminarus, kur kalbama svetima, dažniausiai anglų, kalba, vis daugiau atsiranda įmonių su pavadinimais, kurie nežinia ką reiškia. Sveika logika sako, kad įmonės pavadinimas turėtų atspindėti jos veiklą, todėl kuo užsiima prekybos įmonės „Viskio jūra“ ar „Alaus sapnas“, abejonių lyg ir nėra, tačiau kokia veikla plėtojama įmonėse „Super Petras“ ar „Zosės teisingumo dvaras“ – visokių asociacijų kyla.
Kartais tikrai pagalvoji, kad iš didelio rašto išeiname iš krašto. Kam šautų į galvą mintis, kad įmonė „Ežiukai“ teikia žaibosaugos paslaugas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio vardą pasirinkusi vandenvalos įmonė, o štai anoniminių alkoholikų grupė kažkodėl pasivadino „Garstyčios sėkla“, futbolo klubas „Katastrofa“. Dar „gražiau“ suskamba įmonių pavadinimai, kuriuos supiname su tarptautiniais žodžiais, kaip antai „Labanoras International“.
Tokie įmonių pavadinimai kalbininkams kelia daugiau nerimo nei atrodo juokingi. Juk viskas dažniausiai iš didelio noro kažkuo išsiskirti, pritraukti klientą.
O knyga, ar ji neišnyks? – vis pasigirsta klausimų. Jeigu ją skaitysime, jos reikės, tai ir neišnyks – viskas mūsų pačių rankose. Suprantu, kad knyga yra brangus malonumas, bet juk ir prieš daug dešimčių metų ji buvo nepigi, ne kiekvienuose namuose galėjai rasti. Tik sovietiniais metais buvo visko daug, nepaisant turinio. Tikros knygos niekada nepraranda savo vertės, jos kaip šeimos relikvija gali būti perduodamos kartoms.
Artėja didžioji „Eurovizija“, atkreipkite dėmesį, kiek dainininkų atliks dainas gimtąja kalba. Suskaičiuoti užteks ir vienos rankos pirštų. Sakysite, kad tai tarptautinis konkursas, taip reikia. Bet juk pristatome savo šalį, norime būti išskirtiniai, tai kodėl bijome dainuoti savo kalba. Viską lemia ne žiedo ant rankos dydis, kaip prieš keletą metų gyrėsi mūsų šalies atstovas, ar šiųmetės aimanos dėl filmavimo režisierių darbo. Žiūrovai vertins dainą, o ne techninio personalo darbą ar kitus blizgučius. Gaila, kad ten, kur galėtume visam pasauliui priminti savo kalbą, tylime.
Antai estai nesijaudina nemokėdami svetimos kalbos. Į jų šalį atvykęs turi pats stengtis, kad tave suprastų – visur estiški užrašai, net viešbučiuose pirmiausiai didelėmis raidėmis estiškai parašyta, o paskui smulkutėmis kita kalba. Tai daug ką pasako apie šalį ir jos žmones.
Spaudos diena – tai ir mūsų, žurnalistų, profesinė šventė. Ne veltui žurnalisto darbas priskiriamas prie pavojingiausių. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, iš viso nuo 2005 metų net 787 žurnalistai buvo tikslingai nužudyti ar žuvo vykdydami savo pareigas. 2015 metais pasaulyje žuvo 110 žurnalistų – iš jų du trečdaliai taikiose valstybėse, o ne karo zonose. Didelis aukų skaičius daugiausia sietinas su tyčiniu smurtu prieš žurnalistus. Nejučia kyla klausimas – kodėl, juk šios profesijos žmonės turi vaizdžiai tariant tik plunksną. O ji, pasirodo, dar ir šiais laikais yra galingas ginklas. Rašant apie korupciją, finansines aferas, aukščiausių valdžios sluoksnių lėbavimą už svetimus pinigus, visuomet yra nemaža tikimybė sulaukti atsako. Kas tyliai norės palikti šiltą vietą?
Beje, tai vyksta ne tik kažkur pasaulyje, bet ir šalia mūsų. Niekam nesvetimas noras viską tyliai sutvarkyti, užglaistyti. Susitikimo metu žurnalistų etikos inspektorė juokavo, kad vienas laikraštis tikrai nebus užmirštas, nes rajono galva po kiekvieno kritinio straipsnio skambina ir teiraujasi, ar žurnalistai nepažeidė etikos viešindami jų darbą. Kiekvieną kartą tokiam uoliam vietos prievaizdui inspektorius mandagiai primena, kad viešinami ne darbai jo kieme, o rajone, todėl jokios paslapties neturėtų būti.
Kad laikraštis eina teisinga linkme, pasako ne pagyrimai. Kaip įvertinimą mūsų darbo ir Spaudos dienos proga dovaną galime priimti ir rajono Savivaldybės mero sprendimą – nurodymą (kol kas žodinį), kad nuo šiol informacijos teikti nebeturės teisės net skyrių vedėjai. Visą informaciją teiks, su žurnalistais bendraus tik administracijos direktorius. Ačiū už tokį dėmesį, bet ar neatrodo, kad kitus darbuotojus paverčiate visiškais nuliais, neišmanančiais darbo, nekompetentingais. O administracijos direktorius tikriausiai neturi daug darbo, kad lakstys po kabinetus rankiodamas skaičiukus, ieškodamas informacijos žurnalistams. Tereikia tik priminti, kad kartais diktatas ir noras turėti tik savo tiesą atsisuka labai netikėtu dalyku – ne pagarba tokiems sprendimams, o užuojauta.
Suprantu, kad geriausias laikraštis ir geriausias žurnalistas yra tas, kuris rašo apie gamtą ir močiučių pyragų receptus, tačiau gyvenimas ne tik gražios gėlės sode, todėl vis dažniau laikraščio redakcija yra bene paskutinė vieta, kur atėjęs žmogus gali tikėtis bent būti išklausytas, gauti patarimą. Dažnai nutinka, kad paviešinus jo bėdą staiga kai kurių įstaigų darbuotojai sukrunta ir problema per dieną išsprendžiama. Būna ir kitaip. Kartais paaiškėja, kad ir patys nuskriaustieji nėra šventi. Va, tada ir supranti, kodėl dažnai žurnalisto duona sprangi. Juk kiekvienas nori matyti savo tiesą: gražesnę, šviesesnę. Bet ką padarysi. Mūsų darbdaviai esate jūs, skaitytojai, ir valdžia. Kol bus bent vieni ar kiti, tol turėsime darbo, todėl ši diena yra ne tik mūsų, bet ir visų laikraščio skaitytojų diena. Juk viskas prasideda nuo minties, žodžio. Gyvi esame tol, kol kalbame, reikalingi – kol turime ką pasakyti.
Mylėkime savo gimtąją kalbą, gerbkime tuos, kurie dirba nelengvą, bet reikalingą darbą. Išnykus kalbai, išnyksta ir tauta, o mūsų tiek nedaug beliko.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ