Filosofai moko, kad iš pažiūros ir visiškai nesuderinami dalykai gali turėti kažką bendra, tik reikia giliau ir atidžiau panagrinėti jų prigimtį.
Ką bendra turi plaukas, rastas kotlete, ir mūsų politikai? Sakysite – nieko. O vis dėlto turi. Ir apie vieną, ir apie kitą geriau patylėti, nekelti į viešumą.
Kas paneigs, kad meluoti vaikai mokomi mokykloje. Kai kilo šurmulys dėl mokyklos valgykloje maiste rastų plaukų ir kitų ten neturėjusių būti dalykų, suaugę tuoj puolė auklėti jaunimą, kad negalima skųstis, taip esą žeminamas mokyklos vardas. Kaip vandens į burną prisisėmę tyli ir mokyklos vadovai, ir švietimo skyrius. Kodėl tyli? Manau, ne todėl, kad nežino, kas vyksta, kad nesulaukia tėvų priekaištų, negirdi, ką vaikai kalba, o todėl, kad ir pas juos buvo kažkada užsukę maloniai pasikalbėti vaikus maitinančios įmonės atstovai. Matyt, rado bendrą kalbą, kad abiem pusėms gerai. Kodėl taip rašau? Todėl, kad sulaukėme ne vieno tėvų skambučio į redakciją, kad prieš keletą mėnesių įvykus maitinančios įmonės atstovų susitikimui ne tik su mumis, bet ir su mokyklų vadovais, niekas nepasikeitė. Todėl ir kyla natūralus klausimas, kodėl nepasikeitė? Juk mes jiems mokame pinigus už teikiamą paslaugą, o ne atvirkščiai. Tie pinigai yra biudžeto, t. y. tavo, mano. Čia jokie „pasitikėjimo“ telefonai nepadės, paprasčiausiai reikia eiti ir spręsti problemas, o ne jas glaistyti.
Mielieji pedagogai, vadovai, kokį pavyzdį jūs rodote jaunimui? Mokote tylėti, nekelti problemų į viešumą, susitaikyti. Kiek dar dešimtmečių turės prabėgti, kad pagaliau suvoktume, jog plaukų kuokštas kotlete tik pradžia mūsų nelaimių. Vėliau tylėsime ir tada, kai matysime skriaudžiamą draugą, linksėsime galvomis kaip avinų banda, kai mus kaltins abejingumu, kai sotūs mūsų pačių užauginti ponai spaus mokesčių gausa. Juk taip mus mokė nuo mažų dienų dar mokykloje – nekelti balso…
Vaikai užauga ir kai kurie tampa politikais. Ar kas nors pasikeitė? Tikrai ne.
Ne paslaptis, kad daugumai jau suaugusių žmonių meilė gimtinei ir žmonėms ateina per pinigus. Taip galima pavadinti ir kai kurių rajono Tarybos narių darbą – veltui nieko nebūna. Sutinku, kad už kokybišką darbą turi būti atsilyginta, tačiau tik už kokybišką. Pasidėkite ketvirtadienio „Kupiškėnų minčių“ laikraštį, prisiklijuokite jį prie sienos, kad atėjus kitiems rinkimams galėtumėte paklausti kandidatų, ar jie tikrai eina tarnauti, dirbti iš meilės savam kraštui, jeigu kai kurie per tris mėnesius savame rajone sugeba turėti išlaidų už daugiau nei penkis šimtus eurų. Ir platus gi mūs gimtasis Kupiškis, jeigu tiek kuro išdegina, tiek automobilių padangų sudyla lankant rinkėjus…
Kyla klausimas, jeigu labai skrupulingai skaičiuojame savo darbo kaštus, kada ir kaip bus padengti rajono biudžeto nuostoliai dėl muilo burbulu virtusio Tarybos posėdžio svarstant vicemero Aurimo Martinkos interpeliacijos klausimą. Garsiai rėkusi opozicija nėrė į krūmus net neprasidėjus balsavimui. Tada taip pat, kad įvyktų Tarybos posėdis, buvo deginamas kuras, dilo automobilių padangos, buvo atspausdinti kalnai popierių, nors iš tokio posėdžio išėjo šnipštas. Tai gal visi pabėgusieji susimes ir bent kartą susimokės už savo cirkus mūsų visų pinigais (ir, atrodo, kad tai, pasak kai kurių veikėjų, turėtų kartotis kas pusmetį)? Jų požiūriu, gal tai ir centai, bet viskas nuo to ir prasideda, nes tie centai pirmiausia yra pagarba rinkėjui, patikėtam darbui.
Iš kur atsiranda tokie dvigubi standartai, kai vieniems galima viskas, antri ir už menkiausią nesusipratimą baudžiami?
Retas galime pasvajoti, kad teismui už chuliganizmą skyrus 20 dienų patupėti kameroje būtų galima pasirinkti bausmę atlikti chuliganui patogiu laiku. Pasirodo, galima. Jeigu tu esi bušido čempionas – jokių problemų. Štai ir atsakymas, kodėl daug nusivylusių, niekuo nebetikinčių žmonių. Išvada aiški – jeigu tave pažįsta, jei turi pinigų, jėgos, tau galioja kiti įstatymai ir kitos jų vykdymo aplinkybės. Tai puikus pavyzdys, kai juoda tampa pilka.
Visus šiuos „teisingumo“ viražus stebi jaunimas, mokosi iš mūsų, todėl nesitikėkime geresnės ateities, nes dažnai mokinys pranoksta mokytoją. O jeigu dar nuo mokyklos suolo kalama, kad garsiai kalbėti apie negeroves nereikia, galima viską tyliai susitvarkyti, tai ir tvarkomės vieni tyliai, antri su kumščiais, treti – įžūliai.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ