Čiūčia liūlia mažutėlį, lylia lylia a a a mono mielų protėlį. Kų tik nučiumpu, visa suabacoju – sudraskau, suplašau, sugadinu. Negirdžiu nė gėro žodžio, nė barimo. Ir oras mat prostas, tai nežinau, raiks rimtai dirbt ar ne? Nėt kaiminkėla mani abydyt pradėjo, mamyta kasdėn abliavoja. O mon kas!
Visų abišalį duonos par kartų sutočijau. Ir do tris sumčius spirgytos bulbienas išsrėbiau. Prisipurkojau rysų (ryžių) košės, užtat ir tokia riebi, žvėriškų apatitų turiu. Kadu apyaušriu atsikeliu, pamaklinėju do tėpom, ir vėl voliojos lovoj, o kų gi aš veiksiu? Oras kėp ir unt rudenį traukia, po pėtų vėl sėdžiu sau unt pėčiaus ir kumžloju pyrogų.
Mamyta mono darbšti ir akyla, golvų susijėmus kasdėn dėjuoja: „Dieve, kėp žmogus nuveina unt nieka.“ Gol ošen viškum oblius (neišmonala), laukina, nesupruntu jokių niuksų. Gol jau išgrūs iš namų kėp zekius išvydavo su abrūsu iš vakaruškų? Alia kad labiau okį traukia ne dorbas, o kolvio ūsai kėp abrūsai. Kadu gi ti dirbsi? Nebaišgirsiu, kėp uksčiau margaitas girdavo – baisu kad prikloja pavoserį unt žolas audaklų, čia runkovas, čia dėl marškinių, čia dėl kėlnių, čia abrūsėliai bųla.
Yr do ir kita bada – abidvi su draugeli vieno golo (proto): ir vienai rūpi pasižiūrėt pro lungų, ir kitai. Agar nemotot! Kur miela, ti ir mūsų okys. Ir kaklai abėjų ilgi kėp aguonos. Gražu gi ba golo žiūrėt unt kolvį su pačiu – dienų abu sustvėrį ir voikšto prė žmonių akių. Nėt prokaitas varva par abu galu. O namė amžini barniai, ne kažin koks gyvėnimas.
Prispažinsiu – mon tai labai kniečia visa apė kaimynus dažinot. Laukiu draugėlas unt runkų pasramus, atpirdina, tadu abidvi lėžuviais molam, alasavojam.
Vienas apdairus, gudras kaimynas – priskrova dėl šimto matų. Va ano prašiau morkų, tė tas apdujėlis molkų atonešė. Baisu žiūrėt, kėp unčekius to gi išsimoliavojus, unčekėliai paskusti, juodi, kript kript, undarokas koks tumsus, o nažutka balta, tai jau mislia labai gražiai apstaisius. Tas kaimynas tai gėras, kė ataina rudo, pusa ūlyčios jo apiekoj (globoj – visiem podada). Ir jo žmonala tokia apskrita, žvitri, tėp iš lėtuviško kalba. Gudriausi va tė kaimynai – įsitaisa veislinį kiaulį – tai aparatas pinigų. O kur tadu pinigus dada? Ogi poslagia pinigų dėžutį po okmeniu kėp sūrį.
Oi, ooo… Žiovulys kviečia Mėgonys, va Mirklaičia užkuriom ataina (miegas jėma). Nežinau, kur mon tas miegas ir lenda, miegu ir miegu, su miegu neapsidarbuoju. Asu kieto miego, grait neatsibundu.
Tai možna ir iš mani pasišaipytėn: „Tai korva, tai avala, tai bobala kokia, nu tai agar jau čia graži kalba?“
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ