Neseniai Lietuvos paštas su Nacionaliniu diktantu iš daugiau nei 500 gyventojų pasiūlytų žodžių sudarė sudėtingiausios rašybos žodžių atmintinę. Išrinktas ir dažniausiai minėtų žodžių dešimtukas – beždžionė, sūkurys, nuopuolis, vąšelis, įsiręžęs, įgrysta, slenksčiai, įspįsti, sąžinė, ačiū. Be klaidų parašyti šiuos žodžius tikrai nelengva, kad ir susikūrus savas linksmas taisykles. O kasdien išmąstyti? Kad ir padrikai.
Padrikt – beždžionės. Iš pavydo draskės, šaipės, mėgdžiodamos visaip kraipės. Staipėsi, maivėsi – nieko neišėjo. Klausinėjo manęs – ko maivais, sprandą susukus, ar neisi į darbą? Patarinėjo – ką dirbsiu, vis pamėgdžios veidrodis. Nežiūrėk į veidrodį – velnias špygą parodys. Ar tik senatvėje veidrodis nebegerai rodo? Argi gražu pamėgdžioti vyresnį! Akys kaip veidrodis – jose sielą žmogaus pamatysi!
Stabt – vėjo sūkurys. Tai Belzebubas eina pietų. Kyla ir mano jausmų sūkurys, kai atrieda margas gyvenimo šokėjų ratas, įtraukia į save kaip verdenė. Bėga ta versmė, tas šaltinis, stebuklingai gydantis ligas, net žvyrą nušveičiantis. Dievaži, pasijuntu tarpais tokia laiminga ir kartu tokia vieniša, kad daina pati savaime ima verdenėmis veržtis: oi, tu sauliul, sauliule, tu rateliu tekėjai. Kad tik aš nei į ratą, nei į batą – netinkamai suktis nepradėčiau!?
Niūkt į kuprą – nuopuolis. Kiekvienos literatūrinės epochos pabaigoje pastebimas nuopuolio periodas, kiekviena valdžia artinasi į nuopuolį. Ir aš drauge vėl eisiu į nuopuolį kaip kiaulė į purvus, nuodėmių maišu (didele nusidėjėle) virsiu? Labai vargu visų išsisergėti nuodėmių. Jeigu neatleisiu žmonėms nuopuolių jų, ir tėvai man neatleis nuodėmių mano. Nagi – niurkt į sūkurį puikybė, kuri yra tėvu ir motina visų nuodėmių.
Vaje – šekur vąšelis kaba! Drabužio atbrizgusius kraštus galėsiu vąšeliu apmegzti. Paduosi vąšą – vysiu pančius, atneši vąšą – šieno karvei papešiu. Mano galva tik nesumezga, kaip čia išeina, kai vieni kalba – tiesus kaip vąšas, antri džiaugiasi – užmezgi kalbą, ramiau laikas praeina, treti – purkšt, uodegą užmezgė (sujudo) ir išdūmė?
Mirkt, tada žiūrėk, nežiopsok, kai visi aplinkui įsiręžę velka, dirba. Rytoj! Rytoj aš įsiręžusi (smarkiai) dirbsiu, ar atsiręždama (smarkiai) peiksiu. Arba atsiręždama (sočiai) gurguliukšt valgysiu, o gal sliūky sliūky eisiu kaip avinas atsiręžęs (krūtinę atstačius)? Ne! Geriau – persiręžusi (persikreipusi) atsinešiu krepšį bulvių.
Bizelio, lapatui, strakat – įgrysta darbai. Girdėjau, kad paukštelis, kiaušinėlius palietus, atgriso nuo lizdo, nebeina prie jo. Ir man įgrysta iki gyvo kaulo… Ne! Išmintingiau taip – ir neatgriski, pastebėjusi žmonių šaltumą ir nerangumą.
Girkšt – slenksčiai. Primena, kad iš dviejų lentų slenksčio nedirbtum. Kai geras slenkstis, tai ir durys gerai užsidaro. Su žmonėmis nesisveikink per slenkstį, jei nenori su jais greitu laiku supykti. Kol slenksčio neperžengei, tol ne svečias. Ir kol neperžengei senatvės slenksčio, negirk savo vaikų. Mat poniškoji malonė, svečių valgis ir pažadas – iki slenksčio (laikinas).
Va šiupt – amžini saulės spinduliai, įspįstantys po lietaus. Tolei miegojau ir aš, kol saulė spįste įspindo man į bambą begulint, o pirmieji tiesos spinduliai protą sušildė, dėkingumu, ne išgąsčiu suspindo manosios akys.
Šast – sąžinė. Lyg koks kelrodis, padedantis išvengti amoralių poelgių. Ji rami, tai aš ramiai ir miegu. Krest krest perkratau savo sąžinę, persijoju – ar nejuoda kaip anglis? Skaisčiame siete – net XVI a. Martyno Mažvydo parašyta taisyklė: „Tavo sąžinę ir darbus ant Šventojo Rašto turėk paguldytus.“
Ir – ačiū! Tam ačiū, katras veda, tam išgrauš, katras žada. Pfui, kad tau Dievas duotų gerą pačią – su vienu dančiu ir tuo klibančiu. Kaip sveikas, taip dėkui – kaip tu man, taip aš tau. Ačiū už aguonas, bet aš norėčiau duonos. Ką pati pasidarysiu, dėkui nesakysiu. Širkšt – nors ir niekus mąstau, žiedžiu, bet žinau, kad nėra taisyklės be išimties.
——-
Autorius: