Buožiai – kaimas Kupiškio rajone, Alizavos seniūnijoje, Salamiesčio parapijoje, 3,5 km į šiaurės rytus nuo Salamiesčio, 10 km į rytus nuo Vabalninko.
2003 metų surašymo duomenimis, čia buvo 12 sodybų ir gyveno 27 gyventojai.
Kaip kaimas gyvuoja šiuo metu, kokia jo istorija? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome lankydamiesi Buožiuose, sklaidydami įvairius istorinius šaltinius, kuriuose minimas šis kaimas.
Žvilgsnis į dabartį
Važiuojant per Buožius negirdėti šunų lojimo, vištų kudakavimo, karvių mūkimo. Neprabėga jokia katė. Tik pravertas ir vos ant vieno vyrio besilaikančias tvarto duris tingiai klibina vėjas.
Atrodo, kad tuščias ir gandralizdis medyje prie vienos sodybos. Nesinori tikėti, kad tai miręs kaimas. Keli kiemai iš pažiūros atrodo gana tvarkingai. Viename ant skalbinių virvės vėjas plaiksto pašluostę. Rodos, tuoj pat prasivers durys ir ant slenksčio pasirodys tų namų gyventojas. Nuskubės takeliu prie šulinio pasisemti vandens. Juk tebėra ir kibiras vandeniui semti. Nesvarbu, kad surūdijęs, betgi nekiauras.
Vis dėlto, pasirodo, visa tai tik iliuzija. Šiuo metu nė viename name nuolatos niekas negyvena. Labiau prižiūrėtos sodybos užrakintos, o nebeturinčios jokio šeimininko, kuriam rūpėtų, susigūžusios tupi išdaužtais langais, peršviečiamais stogais. Atrodo, kad tokią sodybą nuversti galėtum pečiu atsirėmęs į sieną.
Neradę Buožiuose gyventojų, pasukame atgal ir sustojame prie pirmo, iš pažiūros tikrai gyvenamo, mat kieme įnirtingai skalija šuo, vienkiemio. Pasibeldus svetingai sutinka tos sodybos šeimininkai Vidmantas ir Bronė Usevičiai. Viliamės, kad čia Buožių kaimo vienkiemis, ir nereikės grįžti nieko nesužinojus apie to kaimo dabartį iš vietinių žmonių.
Pas kaimynus
Tenka šiek tiek nusivilti – čia jau Tuitų kaimas. V. Usevičius papasakojo, kad Buožiuose tikrai nebelikę žmonių. Antai Šakickas pas vaikus išvažiavo gyventi. Makštelytė neseniai mirė. Tebegyvena tik Burbulis Buožių vienkiemyje, bet iki jo nukakti automobiliu pažliugusiu keliu tikrai neįmanoma.
„Nyksta kaimas. Žmonių vis mažyn. Jaunimo nebėra. Ši sodyba yra mano žmonos tėviškė. Kai uošviai Poviloniai mirė, persikėlėme iš Rudikų čia gyventi apie 1977 metus. Mūsų vaikai užaugo. Išvažiavo į Panevėžį ir Vilnių gyventi. Aplanko mus, seniokus. Padeda bulves, daržą pasodinti. Nusiperkame ir per vasarą užsiauginame viščiukų. Šuniokas ir katinėlis – paskutiniai mūsų gyvuliukai. Laikyti didelį ūkį sveikata nebeleidžia“, – pasakojo sodybos šeimininkas. Jo žmona dar pridūrė, kad jos tėvų namas yra statytas 1932 metais. Tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Buvo didelė šeima. Vėliau visi tą žemę po gabalėlį išsidaliję.
Kontaktų paieškos
Pasikalbėję su Usevičiais, vėl leidžiamės atgal į Buožius ieškoti Antano Burbulio vienkiemio. Deja, nesėkmingai. Pavažiavę tolėliau už kaimo įklimpstame. Laimė, po pusvalandžio pastangų pavyksta iš to mauro išsikrapštyti. Nuotykių nebeieškome ir grįžtame į Kupiškį.
Paskambinę į Alizavos seniūniją sužinome, kad Buožiuose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę net 14 žmonių, tačiau nė vienas iš jų ten negyvena. Yra keletas išvykusių į užsienį. Kai kurios sodybos atgyja tik vasarą.
„Sigitas Šakickas praėjusį rudenį atvažiavo ir pranešė, kad paskutinis išvažiuoja. Prašėme, kad paliktų telefoną, kad galėtume reikalui esant susisiekti, bet žmogus tuo metu numerio nežinojo. Taip ir likome be jo kontaktų“, – sakė Alizavos seniūnijos seniūnė Raminta Ribokaitė.
Ji patarė susisiekti su A. Burbulio dukra Diana Burbulyte. Gal ji kažką apie Buožius galės papasakoti. Taip ir padarėme.
Vietinio žmogaus akimis
Pasak D. Burbulytės, būtų gerai išsaugoti Buožius. Čia yra sodybų, kuriose žmonės dar galėtų neblogai įsikurti. Bėda, kad kaimas labai nutolęs nuo pagrindinių kelių, gana atkampioje vietoje. Aplinkui daug išnykusių vienkiemių. Jų buvimo vietą težymi medžių alėjos ar išlikę pastatų pamatai. Nebėra ir mechaninių dirbtuvių, fermų. Pastarąsias pajininkai buvo išsidaliję. Šiuo metu ten tik statybinių atliekų krūva pūpso. Ūkininkai išsidalijo žemes ir nugriovė nebereikalingą pastatą.
„Šiuo metu Buožių gyvenvietėje yra 4 mūriniai ir 4 mediniai namai. Vieną medinuką valdžia nugriovė, kai reikėjo padėti nukentėjusiems nuo gaisro žmonėms namą atstatyti. Dabar sunku patikėti, kad čia kažkada virė gyvenimas. Buvo mokykla, skaitykla, jaunimo klubas. Šiuo metu pats gražiausias kaimo pastatas yra medžiotojų namelis. Anksčiau ten veikė pieno surinkimo punktas“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasiteiravus apie akmeninį kryžių prie vienos sodybos (ten anksčiau buvo Antano ir Malvinos Mikonių sodyba), D. Burbulytė sakė, kad prie daugelio kaimo sodybų anksčiau panašūs kryžiai buvo. Žmonės ten rinkdavosi gegužinių pamaldų.
Anot jos, gyvybingiausias kaimas buvo sovietiniais metais, kai visas vasaros atostogas Buožiuose pas senelius leisdavo iš didmiesčių suvežti jų anūkai. Keičiasi laikai. Dabar tik viena kita sodyba dar prižiūrima ir atgyja šiltuoju metų laiku.
„Aš pati gyvenu Salamiestyje. Bet dažnai būnu ir pas tėtį Buožiuose. Padedu jam darbuotis. Tėtis dar nenori atsitraukti nuo ūkio. Laiko avių, arklį ir ožką“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Iš kaimo istorijos
Remiantis „Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, Buožių apylinkėse žmonių gyventa nuo seno. XIX a. čionykščio kaimo laukuose rasta akmeninių kirvių, senų kapinių vietoje aptikta sidabrinių ir varinių monetų, sidabrinių žiedų. 1938 m. rasta keletas kapų su XII–XIV a. įkapėmis.
Pats kaimas greičiausiai susiformavo Valakų reformos metu XVI a. ir priklausė Salamiesčio dvarui. XVII–XVIII a. vadintas Pimpiniais.
1710 m. smarkiai nukentėjo nuo Šiaurės karo ir maro. XIX a. priklausė Mykolo Tiškevičiaus valdomam Šmaragdavos dvarui. 1861–1915 m. priklausė Čypėnų valsčiaus Gumbelių, o vėliau – Petrukiškio seniūnijai, 1919–1947 m. – Biržų apskrities Vabalninko valsčiui. Buvo seniūnijos centras. Į vienkiemius išskirstytas 1927 m. Nuo 1947 m. priklausė Kupiškio valsčiui, nuo 1950 m. – Vabalninko rajonui ir nuo 1959 m. priklauso Kupiškio rajonui.
1931 m. atidaryta mokykla, nors jos atidarymas buvo planuotas dar 1913 m. Veikė iki 1971 m.
1949 m. įkurtas kolūkis „Vienybė“, nuo 1960 m. pervardytas į „Atžalyną“. 1970 m. prijungtas prie „Tarybinio pirmūno“ ir suformuotas Bakšėnų kolūkis. Nuo 1984 m. priklausė Salamiesčio kolūkiui.
1923 metais Buožiuose buvo 27 sodybos ir 146 gyventojai.
1943 metais čia gyveno 138 žmonės ir buvo 23 namų ūkiai.
1959 metų duomenimis, Buožiuose buvo 19 namų ūkių: Jono Petronio, Jurgio Janikūno, Albino Gliaudelio, Emilijos Katelienės, Danieliaus Gaidimausko, Martyno Atkočiūno, Elenos Gintautaitės, Antano Mikonio I, Antano Mikonio II, Juliaus Petronio, Leono Petronio, Jono Kučinsko, Jadvygos Mališauskaitės, Jono Spaičiaus, Prano Brazinsko, Domicėlės Mikonienės, Jono Čepo, Petro Brazinsko, Povilo Šidlausko. Iš viso tuo metu čia gyveno 87 žmonės.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ taip pat minima, kad 1937 m. Buožiuose buvo užrašyta daug jau dabar išnykusių vietovardžių: Bestupys, Galūbalis, Papilinė, Plačioji, Piktamiškis, Senapirtė, Meškalieknis, Slostinė – tai vis pievų pavadinimai. Kapeliai (kalnelis, kuriame senovėje laidota), Ugniaduobė (duobės su neišdžiūstančiu vandeniu), Vijūnytė (apie 40 ha lieknas).
Anot legendos, kaime kažkada gyveno du ūkininkai – Gulbinas ir Buožys. Pastarojo vardu ir buvo pavadintas kaimas.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ