Visai neseniai, skubant Kupiškio bažnyčios šventoriumi, nustebino pamatytas vaizdas – besimėtantys nukirstų medžių supjaustyti kamienai. Po kelių dienų čia jų jau nebebuvo, styrojo tik boluojantys kelmai. Taip netikėtai tuščia ir nyku pasirodė. Atmintyje iškilo vaizdinys, kad prie dviejų didžiulių eglių šventoriuje ošė medžiai. Ilgus metus. O dabar jų staiga ėmė ir neliko.
Medžiai pjaunami, genimi daugelyje miesto vietų. Šį skaudų reginį ir pjūklų burzgesį išgirdus kaskart per širdį pereina. Toks vaizdas kelia toli gražu ne pačias geriausias emocijas. Nepaneigsi, kad neretai to reikia – pasvirę, išpuvę medžiai kelia pavojų. Kartais atsikratoma ir ne vietoje augančių medžių. Pavyzdys – prieš praėjusias Kalėdas iš miesto aikštės iškeliavusi dygioji eglė. „Laukia aikštės rekonstrukcija, ją bet kuriuo atveju būtų reikėję pjauti“, – taip kalbėjo atsakingi specialistai. Ėmė ir pagreitino šį procesą. Įvairių reakcijų iš kupiškėnų tuomet buvo girdėti – vieni dėl to pyko, kitiems buvus nebuvus ta eglė. Ir nors aikštės pakraštys, kur medis augo, sutvarkytas, svečias atvykęs net neįtartų, kad čia kadaise jo būta, neabejoju, kad ne vienam pro šią vietą praeinant prieš akis ši gražuolė išdygsta.
O visai neseniai priimtas sprendimas šventoriuje nukirsdinti dešimt liepų. Netrumpai jų čia augta – apie keturis dešimtmečius. Anot atsakingų specialistų, tai buvo padaryta siekiant daugiau atidengti fasadinę bažnyčios pusę. Tarsi tokį milžinišką statinį, kurio didybę, iš kurios pusės į Kupiškį beatvažiuotum, iškart pamatysi, galėtų užstoti prie tvoros augantys medžiai. Pasirodo, iš dešimties nupjautų liepų išpuvę tebuvo vos dvi ar trys. Visos kitos – sveikut sveikutėlės. Erdvės, be abejonės, dabar čia daugiau, bet ji kažkokia svetima atrodo. Trūksta žalumos ir augmenijos. Šventoriaus aplinką tvarkantiems parapijiečiams gal dėl to rūpesčių ir mažiau bus, nebereiks nukritusių lapų grėbstyti. O gal kokį gėlyną čia įrengs. Tačiau taip, kaip buvo, jau nebebus.
Medis visada šalia žmogaus, ryšys su juo jaučiamas nuo neatmenamų laikų. Įvairios kultūros medį laikė, kaip gyvenimo simbolį, jis yra šventas. Daug kur, o taip pat ir pas mus, dar gyvuoja tradicija gimus kūdikiui namų kieme ar sode pasodinti medį. Žmogui medis suteikia ir savo energiją. Universaliausi gydytojai – ąžuolai ir beržai, o apie liepą kalbama, kad ji gydo silpnumą, nuovargį, sugrąžina gyvenimo džiaugsmą. Kiek daug sąsajų… Ir skaudi realybė šalia mūsų. Gražiai yra pasakęs Vincentas van Gogas: „Medžiai yra žemės troškimas pasiekti dangų.“
Sulaukėme balandžio. Tai – švaros ir talkų mėnuo. Kasmet organizuojamos aplinkos švarinimo, miško sodinimo akcijos. Reikia tikėtis, kad bus imtasi iniciatyvos jas rengti ir šį pavasarį. Medį pasodinti nėra labai paprasta. Ir šį darbą reikia mokėti. Fizinių jėgų reikalaujantis, tačiau smagus tai užsiėmimas. Ne tik gera darai, bet ir sielai miela.
Nieko nekainuoja ne tik privačių, bet ir daugiabučių namų gyventojams savo kiemuose po žiemos apsitvarkyti. Noro daugiau reikia. Bėda tik ta, kad pavasarinės talkos nešiukšlinti neišmoko, susitvarkai, o apsisuki – vėl tas pats. Kitaip nei kultūros stoka to nepavadinsi. Neseniai vaikštinėdama ir džiaugdamasi vis labiau pavasarėjančia gamta ėjau pro naująsias žydų kapines. Aplinka – idealiai sutvarkyta, net žvakelės dega. O visai šalia – saulėgrąžas spjaudančios išsipusčiusios dvi paauglės.
Medelį pasodinsi – tėvynę padabinsi. Puikiai žinomas šūkis. Juo vadovaujasi Lietuvai pagražinti draugija, kurios skyrius veikia ir Kupiškyje. Jų iniciatyva mieste ir už jo teritorijos pasodintas ne vienas parkas. Tik pastaruoju metu vis mažiau apie draugijos veiklą girdėti. Žinoma, ne visada ir ne visais paprastais darbais girtis reikia ar garsiai apie tai trimituoti, tačiau kodėl gi gražiomis akcijomis ir idėjomis nepasidžiaugti. Kad tik kuo daugiau jų būtų. Juk visų mūsų bendras noras gyventi švarioje ir gražioje aplinkoje.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ