Vasario 23 dieną, antradienį, Jonavoje įvyko išplėstinis Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdis. Salė buvo sausakimša ūkininkų, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Tarp kalbančiųjų ir klausančiųjų buvo geras pulkas ir kupiškėnų. Važiavo į Jonavą ir stambesnieji ūkininkai, ir mažesnieji, visi, kurie suvokia problemos svarbą ir mastą.
Šalies televizijos parodė trumpučių reportažų apie ūkininkų susibūrimą Jonavoje, pakalbino asociacijos vadovą Joną Vilionį. Svarbiausia žinia – ūkininkų netenkina per mažos pieno supirkimo kainos. Nieko nauja, tai jau girdėta, įprasta ir priprasta, pasiskųs ir toliau savo vargus vargs. Taip gali sau komentarą susidėlioti su kaimu ir karvėmis nieko bendra neturintis ir galvos dėl to nesukantis miestietis.
„Miestietis gali taip galvoti, baisiausia, kad panašiai, tikėtina, mąsto ir mūsų valdžia, Vyriausybė“, – sako ūkininkė Danutė Adamonienė, telkusi Kupiškio pienininkus vykti į Jonavą.
Kas nutiks, jeigu neišgyvens mažas ūkininkas? Parduos savo kelias karves. Tik jis neteks pajamų. Parduos savo visą fermą stambesnis ūkininkas: jis išgyvens, bet nebeturės darbo žmonės, nebebus užimtumo, uždarbio. Jeigu tai būtų pavieniai faktai, pasak D. Adamonienės, nieko baisaus, bet tai jau masinis reiškinys, Dzūkijos krašto ūkininkai parduoda savo šimtus karvių lenkų ūkininkams. Vien per sausį šalyje sumažėjo 1 tūkst. karvių, pernai – 16 tūkstančių. Dabar laikoma 294 tūkstančiai melžiamų karvių, tiek, kiek buvo prieškariu, 1939 metais. Ar toks yra Lietuvos siekis ir svajonė?
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ