Paradoksalu, Lietuvos valstybės gimtadienį ir meilės dieną skiria vos pora dienų. Iš tikrųjų šie du reiškiniai vienas nuo kito toli, kaip dvi planetos galaktikoje.
Sakoma, kad pasitikėjimas – visų santykių, tarp jų ir meilės, pamatas. Kada gi mes šią vertybę praradome bendraudami su valdžia, kitomis svarbiomis šalies institucijomis?
Labai nustebau, kai nejučia supratau, kad negaliu nė kruopyte patikėti kažkieno savanoriška iniciatyva ir geranoriškumu. Taip, deja, nutiko bendraujant su Kupiškio benamiais parapijos namuose. Čia pavalgyti susirenka apie 12 varguolių, kurie niekieno neprašomi užkanda kąsnelį ir ieško kokio darbo nusitverti aplink bažnyčią, mieste. Galvoje neįtikėtinai įsitempia visi smegenų vingiai: kodėl jie taip keistai elgiasi, kas jiems negerai?
Taip dabar asocijuojasi nemokamas darbas dėl kitų. Daug normaliau atrodo, kai valdžia pažada pastatyti kokį nors grandiozinį fabriką ir apgauna. Visiems net klausimų nekyla – kodėl. Tiesiog taip ir tikėjomės – visiškai nepasitikime savo šalies, rajono vadovais.
Net kai šią savaitę miesto pakraštyje ėmė burgzti pirmieji ekskavatoriai, ruošiantys sklypą baldų fabrikui statyti, ko gero, saujelė buvo tokių žmonių, kurie patikėjo rimtais ketinimais čia sukurti naujas darbo vietas. Dauguma vis tiek numykė: paburgs, pakrioks traktoriai, kažkas nuplaus pinigų, tuo viskas ir baigsis. O valdžia pavaidins, kad nesėdėjo sudėjusi rankų ir kažką darė.
Daug rimčiau atrodo, kai investuotojui skirtam sklypui sutvarkyti samdyta įmonė ima ir nugriauna niekuo dėtą tvorą privačiame sklype. Va taip ir turi būti – taip viskas pas mus ir būna… Tuomet visi turi darbo priekaištauti, komentuoti, kad valdžia pinigus mėto savo klaidoms taisyti.
Visiškai nenatūralus ir pasitikėjimas tarp pačios valdžios. Vos apšilęs rajono vicemeras nebespėja gintis nuo skundų ir interpeliacijų. Ar kas nors gali patikėti, kad į valdžią ateis nieko nesiekiantis žmogus – juk visi veržiasi prie vieno lovio.
Niekas nebepatikės ir Kupiškio rajono tarybos opozicijos gerumu. Kas kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai vykdo akciją „Vairuoju blaivus, nes myliu jus“ ir ant automobilių klijuoja lipdukus, skatinančius nevartoti alkoholio prie vairo. Visi juk pirmiausia pagalvojame – ruošiasi rinkimams. Kai kurie žmonės sako, kad iki rinkimų gyventi būna geriau. Visur tvyro meilė ir užuojauta. Gali prašyti, ko nori, ir kaip nektarą gerti politikų pažadus. Ir tokie santykiai nežada nieko gera – suvaidinta meilė dėl naudos labai retai sukuria tarpusavio darną. Aišku, naudos gauna ir vieni, ir kiti, tačiau šios šeimos vienybės niekada ir nebus.
Tai kas gi vis dėlto turėtų žengti tą pirmą žingsnį susitaikymo link? Aišku, čia kaip per vieną televizijos laidų, neatsistos vedėjas ir nepasakys: „O dabar atsistojate ir pasibučiuojate.“ Viskas turėtų vykti po truputį, atkuriant pasitikėjimą konkrečiais valdžios sprendimais ir darbais. Reikėtų itin rimtai pasverti savo pažadus, norą pasireklamuoti bei įsidėti pinigėlį į savo kišenę ir viską atskirti nuo to, kas bus tikra ir naudinga visiems. Kažkur tyliai bažnyčią tvarkantis vargšas visada bus tikresnis partneris nei tas, kuris bezda ir tai vadina „Chanel“ kvepalais.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ