Pagaliau žiema parodė savo ragus. Vos spėjome trumpam atsipūsti nuo stingdančio šalčio ir vėl termometrų stulpelis smuktelėjo žemyn. Kasryt skubėdama į darbą matau greitesne nei įprasta pėstute kulniuojančius žmones. Pasivaikščiojimui ne laikas, kai šaltukas žnaibo taip, kad norisi jaukiai įsitaisyti prie židinio su puodeliu arbatos ir niekur neskubėti. Bet žiema – ne tik šaltis. Nestokoja šis metų laikas ir savo žavesio. Kada gi daugiau pasimėgausi kerinčiu baltumu, įmantriais šalčio piešiniais ant langų stiklų ar išsitrauksi slides, pačiūžas. Bėda tik, kad žiemiškų pramogų reikės pačiam pasiieškoti. Vaikams tai – ne problema. Arti namų kad ir nediduką kalnelį gali rasti. Šypseną kelia vaizdas, kai net ir spaudžiant šešiolikos laipsnių šaltukui su vadinamaisiais „pašikniukais“ jie paraudusiais skruostais ir dar raudonesnėmis nosimis skrieja nuo kalno prie Kupos. Ir joks šaltis nebaisus!
O štai suaugusiems kebliau. Su rogutėmis gal ir smagu, bet prieš kaimynų langus ne itin drąsu vaikystę prisiminus nusileisti nuo kalno. Užkietėję slidininkai žiemos ir sniego laukia su nekantrumu. Šiuo metu, kai sniego netrūksta, kurio pažįstamo bepaklausi, kur praleido savaitgalį, atsakymas vienas – slidinėjau. Savo „Facebook“ visi vos spėja dalytis nuotraukomis iš slidėjimo trasų. Tie, kurie žiemos be šios pramogos neįsivaizduoja, skuba į kaimyninės Latvijos Riekstukalnį ar kitas šios šalies slidinėjimo trasas.
Turėjome ir mes tokią. Byčių kalnas sulaukdavo nemažo būrio slidžių sporto aistruolių. Ir keltuvas kadaise čia veikė. Bet tai buvo seniai. Girdėjau, kad žmonių ir dabar čia netrūksta, tik va kaip į tą nemenką kalniuką pačiam įsiropšti? Dabartinė valdžia mano, kad netikslinga čia pinigus investuoti, nes tai – ne tas kalnas, kur galėtume minias turistų pritraukti, juolab kad netoli – Anykščiai, Ignalina, Latvija. Taip nuolat ir mąstome. Kam kažko imtis vietoje, jei yra netoliese… Vargu, ar toli su tokiu požiūriu nueisime. Ne tik slidininkai leidžia kitiems rajonams užsidirbti. Neturime ir tinkamos vietos pačiužinėti. Be abejo, yra vandens telkinių – marios, Varležeris, Kalkynas, tereikia sniegą nusivalyti ir – pirmyn. Bet visai kas kita būtų specialiai išlieta čiuožykla, kurią būtų galima apšviesti, o jei dar muzika skambėtų ir kažkur šalia būtų galima nusipirkti karštos kavos – išvis rojus. Bet apie tokį rojų tik pasvajoti galime. Valdžia laukia, orus stebi, abejoja. O be to, ar poreikis būtų – neaišku. Žinoma, tokios studijos niekas neatliko. Tiesa, gerų poslinkių jau yra – šią savaitę nuvalytas sniegas nuo tvenkinėlio netoli „Maximos“, vaikai jau čiužinėja.
Čiuožyklas įsirengę turi visi artimiausi mūsų kaimynai. Rokiškėnai gali džiaugtis dirbtinio ledo aikštele po atviru dangumi. Netingi ir Biržų rajono valdžia pačiame centre, Juliaus Janonio aikštėje, išlieti čiuožyklos miestelėnams, vakarais ji būna apšviesta, kultūros centras pasirūpina įgarsinimu. Tai tradicinė mėgstama biržiečių laisvalaikio praleidimo vieta bene dešimtmetį. Pasvalyje čiuožykla taip pat yra. Ji įrengta šio miesto rotariečių iniciatyva. Privačių verslo iniciatyvų pas mus taip pat reiktų. O gal tik daugiau noro. Štai rajono Turizmo ir verslo informacijos centro vadovas šneka, kad būtų smagu, jei atsirastų kas nuomotų pačiūžas ar lygumų slides. Anot jo, įvairių trasų prie marių būtų galima prigalvoti. Žinoma, gerai būtų, jei kažkas imtų ir padarytų. Tik tas kažkas snaudžia žiemos miegu. Nors jau gal bunda? Skelbiama, kad šiandien prie valčių elingo ant Kupiškio marių ledo organizuojamas ledo vakarėlis. Su savimi tereikia turėti slides, pačiūžas ir… gerą nuotaiką.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ