Lietuvos valdžia vis bando pergudrauti Europą, pešdama iš jos reikalingą paramą. Vieną kartą jau pavyko, antrą kartą – irgi. Bet štai, sako, po 2020 metų mes galime jau pavojingai priartėti prie Europos Sąjungos lygio, kad pinigus matysime kaip savo ausis.
Taigi, politikai jau kurpia naują planą, kaip Lietuvą padalyti į dvi dalis ir parodyti, kad mūsų šalyje europiečiais gali vadintis tik aplink sostinę gyvenantys piliečiai. Visa kita – tai šiaurės, vakarų Lietuvos regionas, kur žmonės vis dar labai toli nuo Europos.
Bet jei Lietuvos valdžiai šautų į galvą parodyti tikrą lietuvišką kaimą, tai manau, mūsų pasigailėtų net ir žuvį prie Arkties vandenyno čirškinantis čiukčis.
Pastarųjų mėnesių, o gal ir metų įvykiai rodo, kad šį Lietuvos kampą Dievas tikriausiai pamiršo.
Kaimą prisimena tik sensacijų ieškantys žurnalistai. Štai vienas girtuoklis suguldė į kapus net keturias savo kaimo moteris, tarp kurių buvo ir socialinė darbuotoja. Kitas vyras į šulinį sumetė savo mažamečius vaikus. Šiuos įvykius dabar stebime kasdien per kiekvieną televizijos kanalą, laikraštį. O politikai svaidosi karšta bulve – kas kaltas, ir siūlo utopines idėjas nuo svaigalų draudimo degalinėse iki priverstinio gydymo nuo alkoholizmo.
Kodėl tas dėmesys didžiausioms mūsų tautos silpnybėms visada pavėluotas? Tik nelaimė išjudina visuomenės diskusijas, bet ne veiksmus. Kaimas kaip gėrė po tokių įvykių, taip ir gers. Kiekvienas psichologas patvirtintų – kol pats žmogus nenorės mesti alaus stiklinės į sieną, tol gers toliau. Gers ir jų vaikai, ir proanūkiai, nes su tokiomis šeimos tradicijomis auga.
Kas kad degalinėje negalėsi nusipirkti alkoholio, vis tiek nusigėrusiam kaimiečiui ji per brangi prabanga. O štai net ir kaimynystėje gali nusipirkti labai pigiai paties stipriausio alučio, kad ragus išriečia.
Policija nuolat kalba apie savo didinamą dėmesį kontrabandai. Bet kas iš to? Rodos, ne rūsių peles tie kontrabandininkai šeria, bet nė vienas jų klientas, nė vienas liudininkas neprasitars. Tokia mūsų prigimtis – ne mano daržas, ne mano pupos. Matome, kaip vyras skaldo savo bobą, negi kišiesi. Bet jei per televiziją parodo, kaip nuo savo „mačo“ nukenčia žinoma estrados primadona, tai didžiausia sensacija.
Neseniai Miliūnų kaimo gyventojai atvirai prašė padėti dėl kaimynų veisiamų blusų. Esą šie padarai plinta ir noriai kuriasi švariuose namuose. Bet kas jiems padės? „Blusos – pačių gyventojų reikalas“, – sako rajono valdžia, nors ir patys tokių padarėlių neretai parsineša iš savo kaimynų.
Dėl visų kaimo bėdų dažniausiai girdime vieną atsakymą: mūsų socialiniai darbuotojai ten lankėsi ir nieko įtartino nepastebėjo. Kaip tik prisiminiau vieno įgrisusio serialo herojės žodžius: „Kad ir nieko nekalbėsime, tiesa nedings.“
Taigi, kol patys nematysime savo kaimynų, aplinkinių gyventojų, tol mums tragiški įvykiai atrodys kaip vaizdai iš siaubo filmo – stebina, šokiruoja, bet tai ne tikra ir ne šalia – kažkur ten, kur ir Dievas nebepažiūri…
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ