Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
Prisipažinsiu, kad man asmeniškai žodis „pilietiškumas“ yra nors ir netuščia sąvoka, bet kiekvieną kartą išgirdęs šį žodį bandau atidžiai įsiklausyti, ar jį vartojantis žmogus jau rengiasi rinkimams, ar tai yra tik kokio projekto skambus pavadinimas. Kai „Žinių radijo“ kolegos sumąstė ir net įgyvendino labai smagią idėją viešinti eteryje įvairių žmonių mintis apie pilietiškumą, kaskart išgirdęs kokio verslininko, muzikanto ar žurnalisto pasisakymą apie pilietiškumą jaučiausi lyg kreivų veidrodžių karalystėje. Visų pirma, dėl to, kad kiekvienas pilietiškumą supranta labai skirtingai, ir man natūraliai kilo klausimas – jei taip skirtingai suprantame šį žodį, ar galime kalbėtis apie nors kokį sutelktumą ir bendrumą, kai net paprastas lietuviškas žodis visiems reiškia absoliučiai skirtingus dalykus?
Vienam verslininkui pilietiškumas reiškia mokėti mokesčius Lietuvoje ir mokėti atlyginimus ne vokeliuose. Pasakykite man kas nors, ar nebūti nusikaltėliu jau ir yra pilietiškumas? O jei verslo savininkas gudraudamas ir nenorėdamas mokėti šalyje įvestų mokesčių (jais išlaikomos mokyklos, tiesiami keliai ir t. t.) legaliai iškelia savo verslą į kitą Europos Sąjungos šalį? Jis padorus pilietis, kuris naudojasi jam suteiktomis teisėmis, ar gudraujantis niekšelis, kuris nenori sukurtu gėriu dalintis savoje šalyje su kitais piliečiais vien dėl to, kad kiti piliečiai jam leidžia mokėti šiek tiek mažiau pinigų kitoje šalyje. Kitų piliečių šalyje. Žinoma, jei tokių gudraujančių yra daug, tuomet tas išskirtinis noras dirbti ir mokėti mokesčius Lietuvoje gal ir tampa pavyzdiniu pilietiškumu. Bet kodėl tada jis nesutelkia kitų visuomenės atstovų, save vadinančių verslininkais, kad jie dirbtų ir stengtųsi maksimaliai mokėti mokesčius savoje šalyje?
Jei kur nors pasidairysime interneto platybėse, tikrai rasime paaiškinimų, kad pilietiškumas – tai pareigų atlikimas savo valstybei, tautai. Į pilietiškumo sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas ir dora. Pilietiškumu taip pat laikomos visuomeninės pareigos valstybei (privalomoji karo tarnyba), aktyvumas per rinkimus (ėjimas balsuoti), dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos mokėjimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis. Žodžiu, visko labai daug ir net sunku pripažinti, kad daugelio iš šių pareigų dėl įvairių tik man svarbių priežasčių esu neatlikęs. Sunku pripažinti, bet ne visada pavyksta laikytis visų įstatymų. Bent jau kelių eismo taisyklių. Kažkada esu net nedalyvavęs rinkimuose. Ir tai labai baisu. Dar ir dabar gailiuosi, kad neatidaviau balso už tuos, kurie gavo mažiau balsų nei mano nemėgstami populistai. Ką jau kalbėti apie visų kitų pareigų atlikimą. Žinoma, galėčiau pasiaiškinti, kad realus gyvenimas dažnai skiriasi nuo teorijos. Bet…
Tikrai turiu sutikti su tais, kurie labai teisingai pažymi, jog pilietiškumas – tai pats gyvenimas, kurio metu asmuo nuolat tobulėja ir susiduria su iššūkiais bei privalomais sprendimų priėmimais, susijusiais su pačiu savimi, savo šeima, draugais bei supančia bendruomene. Ir štai toks supratimas privertė susimąstyti apie proginį pilietiškumą, kurio šiandien, mano galva, viešoje erdvėje yra gerokai daugiau nei to kasdieninio, paprasto ir aiškaus pilietiškumo.
Dabar artėja vienos gražiausių katalikiškų švenčių. Jas švęs, spėju, ne tik uoliausi katalikai. Bet net ir jiems tampa aišku, kad prieš šias šventes ir net jų metu turime tapti geresni, dalintis su kitais savo sukurtu gėriu – dovanojame dovanas, aukojame, padedame.
Visai neseniai vienoje mokykloje susitikę auklėtinių tėvai svarstė galimybę prieš šventes surinkti ir paaukoti kiek nors pinigų kokiems globotiniams našlaičiams, gal kokiems ligoniams ar šiaip prisidėti prie kokios žinomos akcijos. Diskutuojant šia tema teko aptarti ir mūsų pačių finansines galimybes paremti tokią pilietišką akciją. Netrukus sužinojome, kad ne visi galės vienodai, o kai kas iš viso negalės prisidėti prie tokios gražios iniciatyvos. O štai vieno klasės vaiko situacija tokia, kad jam jau dabar dažnai keblu net bendrai su klasės draugais vykti į ekskursijas, teatrus. Nes jo mama serga labai sunkia ir nepagydoma liga, ji viena augina du vaikus (vienas yra pradinukas, kitas lanko vaikų darželį), nes vyras ją paliko. Jiems trūksta pinigų ir gydymuisi, ir kasdieniniams poreikiams. Kas rytą to vaiko mama kartu su vyresniuoju veda jaunėlį į darželį. O dar iki pamokų vyresnysis turi ir mamą palydėti namo, nes jai pačiai reikia palydos. Ir štai tik sužinoję šią istoriją visi tėvai vienu balsu ištarė paprastus žodžius – kodėl mes ieškome kam padėti, jei tarp savųjų turime pagalbos reikalingus žmones?
Žinoma, visi labai greitai sutarė pagal galimybes paremti šią šeimą. Ir galėčiau garantuoti, kad visiems iš karto net šiek tiek palengvėjo – atsikratėme tos baisios problemos ir bevaisės diskusijos, ką, kur ir kiek yra geriau paremti. Juokauju. Paremti yra lengva, jei gyveni ne vien savo mažame pasaulėlyje. Jei tik apsidairai aplink, greitai supranti, kad kaimynas gatvėje, parduotuvės eilėje stovintis ir centus skaičiuojantis bėdžius yra tavo bendrapilietis. Savas žmogus. Kuris ir yra didžiausia vertybė. Ne valstybei, o tau. Ir kiekvienas pilietiškas žmogus turėtų bent paklausti to kito piliečio, ar jam nereikia kokios pagalbos.
Deja, bet šiandien mes vis dažniau matome mitingus ir piketus, kuriuose kiekvienas naudojasi savo pilietine teise reikalauti iš valstybės (tai reiškia, iš kitų žmonių) didesnių socialinių garantijų, didesnio atlyginimo ar dar ko nors. Reikalauti mes išmokome. Kai kas tai daro nuolat, sistemingai ir net sėkmingai. Net kai įvyksta kokia žiopla nelaimė, galime garsiai šaukti, kad dėl visko kaltas nepakankamas finansavimas ir pan. Tačiau dalintis mums vis dar yra sunkiau.
Tad kai kas kartą prisimename, kad esame valstybės piliečiai ir dėl to turime kokių ypatingų teisių, galime savęs paklausti – o kaip sekasi įgyvendinti visas savo pareigas? Ir ne deklaratyviai savęs paklausti greitai surandant atsakymą, kad „ką aš galiu vienas padaryti“. Labai sąžiningai savęs paklausti ir sąžiningai atsakyti. Turėtų palengvėti. Nes taip lengva atrasti, kad yra dar tiek daug nepadarytų malonių darbų ir neatliktų pareigų. Ir tuštumą, kuri atsiranda prieš šventes ar jų metu lakstant po prekybos centrus ieškant didesnių nuolaidų, gali pakeisti dalinimosi su kitais džiaugsmas.
Todėl turiu sąžiningai pasakyti, kad pilietiškumas iki šio komentaro ir po jo yra tikrai tik dar vienas madingas, populiarus žodis lietuvių kalboje. O jam suteikti prasmės ir mus sutelkti gali tik bendri darbai. Geri darbai.
——-
Autorius: Dainius Radzevičius