Skulptorius Juozas Kėdainis dirbtuvėse. 1963 m.
Nuotrauka iš knygos
„Kūrybinė brolystė“, V., 2009
Skulptoriaus Juozo Kėdainio darbai – tai puikių mokytojų profesorių Juozo Zikaro ir Juozo Mikėno kūrybos tąsa. Menininko „kūriniai dvelkia autentišku sodietiškumu, tikra etnine atmosfera, nenuglaistyta raiškia plastine kalba, kuriai svetima bet kokia idealizacija ir gražinimas“, – tokį apibūdinimą yra parašiusi Irena Kostkevičiūtė.
„Reikia visur būti žmogumi“
Dailininkas ir skulptorius Juozas Kėdainis gimė 1915 m. gruodžio 31 d. Karaliūniškyje. Tėvai turėjo 7,59 ha žemės, o augo septyni vaikai, tad būsimasis menininkas paūgėjęs vasaromis ganė, o žiemomis lankė Migonių pradžios mokyklą. „Menų mokytojas Feliksas Žikaris mokiniams liepdavo atsinešti molio ir šlyno. Sumaišydavom molį arba šlyną su glicerinu ir išeidavo kažkas panašaus į plastiliną. Taip nejučia pripratau lipdyti. Iš nuotraukų nulipdžiau Jablonskį, Basanavičių, Stuoką-Gucevičių. Bet pradžia buvo kita. Tais laikais nebuvo popieriaus, bet tėvelis stalius pjaudavo lentas. Likdavo gabalai, ant kurių galėdavau staliaus pieštuku piešti, drožinėti. Menu vieną vasaros dieną tėvelis sugundė: „Nueisim pas Kastulį.“ Tas Kastulis buvo žinomas meistras Gabrėnas. Gyveno gal už pusantro kilometro miške. Garsėjo kaip stalius ir dievukų drožėjas. Mane pakerėjo jo paties pasidarytos kanklės, kuriom paskambino, padainavo. O kanklės buvo nepaprastos. Su slibinu. Tai buvo pirmoji mano pamatyta skulptūra“, – yra pasakojęs skulptorius.
1933 m. baigęs Kupiškio progimnaziją, J. Kėdainis mokėsi Kauno meno mokykloje, įgijo plastinio meno dalykų mokytojo kvalifikaciją (baigiamasis darbas – bareljefas „Ganykloje“).
„Kauno meno mokykloje į šį kuklų kaimo bernaitį kolegos žiūrėdavo iš aukšto. Nematė jis jokių paryžių ir 1939 metais pradėjo tarnauti kariuomenėje. 1941 metais, prasidėjus karui, iš dalinio parbėgęs namo kaip kiškis, karo metus praleido tėviškėje. Sugrįžus Raudonajai armijai, Kėdainiui grėsė dezertyro apkalta. Juozas Mikėnas išvadavo jį iš šios padėties, pasikviesdamas padėjėju, kai kūrė Pergalės paminklą Karaliaučiuje“, – rašo Gediminas Jokūbonis knygoje „Kai žaidė angelai: Atsiminimai“, išleistoje 2009 metais.
Nuo 1945 m. rugpjūčio 16 d. J. Kėdainis dėstė piešimą Kauno dailės mokykloje, nuo 1946 m. vasario – skulptūrą, kompoziciją, piešimą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. „Daug kas pasišaipydavo, kad artimai bendravau su profesoriumi Juozu Kėdainiu – tokiu pat vienišiumi. Kauno dailės institute jis buvo Juozo Mikėno asistentas, dėstė mums piešimą. Juozas Kėdainis buvo labai darbštus ir tylus, tikra darbo pelė. Su juo buvo galima rimtai ir nuoširdžiai pasikalbėti profesiniais klausimais. Abu kupiškėnai. /…/ Pirmą kartą su Kėdainiu susitikau būdamas dar vaikas, nelankiau net mokyklos. Būsimasis skulptorius sėdėjo Kupišky vargonininko Igno Plūko namo prieangyje ir su jo sūnumi puode maišė kažkokią tamsiai žalią masę. Sužinojau, kad jie virė man negirdėtą dalyką – plastiliną kūriniams lipdyti. Žiūrėjau į būsimą skulptorių ir stebėjausi – jis vilkėjo kukliais kaimietiškais drabužiais, tik į akis krito jo ilgi, tiesūs, pečius siekiantys plaukai, teikiantys jam paslaptingo išskirtinumo. Tai buvo Kauno meno mokyklos auklėtinis. Tokios šukuosenos Kėdainis nekeitė visą gyvenimą“, – savo atsiminimų knygoje rašo Gediminas Jokūbonis.
1970 m. J. Kėdainiui buvo suteiktas profesoriaus vardas už nuopelnus menui ir kultūrai, bet ne už įsitikinimus, kuriuos geriausiai atspindi jo posakis: „Reikia visur būti žmogumi, tada viskas bus tvarkoje.“
„Kai aukštoji dailės mokykla persikėlė į Vilnių (nuo 1951 m. spalio 17 d. – aut. past.), tai Juozas Mikėnas (kartu dėstė Kaune) jį pasiėmė. Ir Juozas Dailės institute išdirbo 46 metus ir šešis mėnesius. Važinėdavo iš Kauno, kur buvo namai. Paskui jam tokią dirbtuvę davė Vilniuj. Pirmadienį išvažiuoja, penktadienį grįžta. Ir taip visą laiką važinėjo: namai Kaune, o darbas Vilniuje“, – yra pasakojusi skulptoriaus sesuo tautodailininkė Bronė Kėdainytė (2005 m. gruodžio 3 d. „Kupiškėnų mintys“, Lina Matiukaitė, „Mes visi išėjom iš Karaliūniškio“).
„Va, kad padariau!“
Menininkui nė viena skulptūrinė medžiaga nebuvo svetima: jis puikiai drožė iš medžio, kalė granitą, varį, lankstė geležį, ieškodamas vis naujų skulptūros formų. Daug darbų įgyvendino kartu su broliu kalviu Broniumi. Skulptoriaus J. Kėdainio sukurti antkapiniai paminklai rašytojui Petrui Cvirkai Rasų kapinėse, Marcei Katiliūtei Petrašiūnų kapinėse Kaune, Migonių pradžios mokyklos mokytojui Feliksui Žikariui Šimonių kapinėse (kartu su broliu), daug sukurta dekoratyvinių skulptūrų, reljefų, medalių ir kt. Iliustruota knygų – P. Cvirkos „Frank Kruk“, Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynė“, Juliaus Janonio „Vaikų dienos“ ir kt. Svarbesni skulptūros darbai: „Kalvis“, Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros „Besimokantis jaunimas“ (su J. Mikėnu, 1950), „Mergaitė su vaisiais“, „Kūrybos genijus“, „Arimų legendos“ ir kt. Skulptorius J. Kėdainis yra surengęs personalines parodas Vilniuje (1976) ir Kaune (1995).
G. Jokūbonis, skulptorių Juozą Kėdainį pavadinęs lietuviškuoju Menjė (Constantin Meunier, 1831–1905), yra pasakojęs: „Įsitraukęs į darbą Kėdainis save tiesiog kankindavo, iki rasdavo tinkamą sprendimą, ir labai džiūgaudavo mįslę atspėjęs. /…/ Labai dažnai, rodydamas savo darbus, šūktelėdavo: „Va, kad padariau!“ Tai nebūdavo pasigyrimas, o greičiau nuoširdus ir atviras džiaugsmas, kuriuo kūrėjas norėjo pasidalyti.“
Skulptorius Juozas Kėdainis mirė 1998 m. lapkričio 12 d. Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse.
Didžioji skulptoriaus kūrybinio palikimo dalis (skulptūros, piešiniai) saugomi Kupiškio etnografijos muziejuje. Daug vertingos, visą gyvenimą kauptos asmeninės bibliotekos knygų (per 4 tūkst. egz.) 2001 m. padovanota Kupiškio viešajai bibliotekai. J. Kėdainio bibliotekai skirtas atskiras kambarys. Čia saugomi ir menininko laiškai (jų 219), rašyti broliui Broniui. Brolių laiškai, siųsti nuo 1933 iki 1996 metų, sudėti knygoje „Kūrybinė brolystė“ (sudarytoja Lina Matiukaitė). Šios knygos įžangoje Vidmantas Jankauskas yra parašęs įvertinimą, kad brolių kūrybinis dialogas, tęsęsis daugiau nei pusšimtį metų, yra unikalus, nes „tokio ilgo šeimyninio susirašinėjimo mūsų epistolinėje literatūroje reikėtų labai paieškoti“, nes iš brolių laiškų „dėliojasi ne itin patraukli, bet gana tikroviška vyresniosios kartos atstovų dar gerai atmenamos epochos mozaika“.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ