Autorės nuotrauka
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, politikui ir visuomenės veikėjui Leonui Apšegai šiandien sukanka 75-eri metai.
Jis gimė 1940 metų gruodžio 10 dieną Kinderių kaime, netoli Šimonių, Kupiškio rajone. Savo gimtajame krašte 1947 m. pradėjo lankyti Gaigalių pradinę mokyklą, 1959 m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, 1962 m. – Panevėžio hidromelioracijos technikumą, o 1987 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
Beveik visi L. Apšegos gyvenimo metai prabėgo gimtajame Kupiškio krašte. Jis net tris kadencijas buvo renkamas rajono meru. 2008 metais politikas išėjo į pensiją, bet iki šiol aktyviai dalyvauja rajono visuomeniniame gyvenime, yra išrinktas į šios kadencijos Savivaldybės tarybą.
Jubiliejinio gimtadienio išvakarėse ir pasikalbėjome su garbiuoju kupiškėnu apie prabėgusius gyvenimo metus, nuveiktus darbus, šiandienos džiaugsmus ir rūpesčius.
Kokie ryškiausi Jūsų vaikystės prisiminimai?
Savo vaikystės prisiminimus galiu padalyti į dvi dalis – tamsius, skaudžius ir šviesius, gražius.
Esu karo ir pokario vaikas, išgyvenęs visus to laikotarpio baisumus. Mačiau Šimonių miestelio aikštėje ant grindinio suguldytus rezistentų lavonus, pažeme skrendančius Skapiškio link vokiečių lėktuvus. Nuo bombardavimo su tėvais slėpėmės bunkeryje – pakriaušėje iškastame griovyje. Įstrigo į atmintį šaudymai, vakarinės pašvaistės, kurios atsirasdavo užsidegus sodyboms. Mačiau ir Šimonių kultūros namų susprogdintą salę su ten žuvusių jaunuolių palaikų pėdsakais. Pamenu, kaip buvo tremiama į Sibirą Kalvelių šeima iš Liesnosios kaimo. Lyg dabar matau – susodinti jų vaikai į arklinį vežimą, o po kojomis sukrėsta tešla duonai kepti. Daugiau nieko nespėjo tie žmonės pasiimti iš namų.
Mačiau ir bado. Augome penki vaikai. Praūžus kolektyvizacijai iš tėvų buvo atimtas tvartas, klojimas, pusė sodo. Už darbadienius tėvas gaudavo kelis maišus dirsių. Vargo visi. Naktį žmonės bulvių, paslėptų kasant, eidavo į kolūkio laukus tamsoje ieškoti, kad galėtų pramisti. Mums tikras išsigelbėjimas buvo Šimonių giria. Arkliniu vežimu ten važiuodavome grybauti. Grįžę namo per naktį visa šeima grybus tvarkydavome – vienus atrinkdavome džiovinti, kitus mama užraugdavo kubiliuke. Prisiuogaudavome bruknių, spanguolių uogienei. Tėvelis laikė šiek tiek bičių. Daug jų laikyti neleido valdžia.
Į mokyklą ėjau su medpadžiais, avikailio skrandute, o kuprinę knygoms atstojo kulkosvaidžio šovinių metalinė dėžė.
Augau labai geroje šeimoje. Tėvai buvo itin tvarkingi, darbštūs žmonės, viską atiduodavo savo vaikams. Tai buvo šviesioji mano vaikystės pusė. Kiek galėjo, ją tėvai prašviesindavo. Kaip vyriausiam šeimos vaikui, man kliuvo priedermė prižiūrėti savo jaunesnius brolius ir seseris. Mokėjau ir vystyklus pakeisti ir žinojau, kokio karštumo pienelį vaikui reikia paduoti. Manau, kad tai irgi buvo gerai. Ugdė atsakomybės jausmą. Bene pačios smagiausios ir nerūpestingiausios vaikystės akimirkos buvo svečiuojantis pas senelius.
Jaunystės metais turėjau labai daug gerų draugų. Su jais išmaišydavau gegužines Papiliuose, Kinderiuose, Gaigaliuose, Šimonyse, Šepetoje, Puože. Anuomet kaime jaunimo nestigo.
Kuo svajojote būti užaugęs ir iš kur tas noras atsirado?
Norėjau būti melioratorius. Baigdamas vidurinę mokyklą, gal 9 ar 10 klasėje, vasaromis uždarbiaudavau. Vežiojau melioratoriams su statine kurą į laukus. Smalsavau, ką jie dirba. Vyrai leisdavo ir prie „Stalineco“ traktoriaus vairo pasėdėti, ir truputį jį pavairuoti. Patiko melioratorių kasdienybė. Tad ir pasirinkau tą specialybę studijuoti.
Beveik visą laiką dirbote vadovaujamą darbą, kuris Jums gerai sekėsi. Kaip Jums atrodo, lyderiu gimstama ar tampama?
Manau, kad tam tikros lyderio savybės ir paveldimos, ir išugdomos. Charakteriu esu panašus į mamą. Kaip ir ji, visada mėgau būti tarp žmonių, bendrauti su jais. Mokykloje visokių šunybių prikrėsdavau ir kitus pakurstydavau. Jei kas nutikdavo, tai manęs suaugusieji ieškodavo kaip galimo tų paikysčių organizatoriaus. Aišku, tai būdavo palyginti nekalti jaunimo pašėliojimai. Mėgau apie save burti žmones ir jiems vadovauti. Mano jaunatviška energija pasireikšdavo vaidinant mokyklos dramos būrelyje, dalyvaujant tautinių šokių kolektyve. Šokėjai šimoniečiai rajone net pirmąją vietą apžiūroje buvo užėmę.
Tikrasis mano sugebėjimas vadovauti, sutarti su žmonėmis ir kartu su jais siekti tam tikrų tikslų išryškėjo ir sustiprėjo pradėjus dirbti ir savarankiškai kabintis į gyvenimą.
Kokios gi buvo tos pamokos?
Pirmasis mano, kaip vadovo, sugebėjimų išbandymas – pirmoji darbovietė Vievyje. Baigęs technikumą pradėjau dirbti darbų vykdytoju organizacijoje, kuri tiesė Vilniaus–Kauno autostradą. Man buvo paskirta vadovauti dviem žemkasių brigadoms, iš viso 140 žmonių. Reikėjo perprasti jų charakterį, susipažinti, kad galėčiau su visais sutarti. Man pavyko. Per dvejus metus įgijau darbininkų pagarbą. Po tarnybos kariuomenėje ten vėl sugrįžau ir buvau mielai priimtas.
Visgi traukė gimtinė. Palikau Vievį ir sugrįžau į Kupiškį. Pirmiausia norėjau įsidarbinti Noriūnų MSV. Tik tuomet diplomuotų melioratorių ten nereikėjo. Į darbą priėmė Antanas Povilonis, tuometinio Skodinio tarybinio ūkio direktorius. Iš pradžių mūsų kontora buvo Aleksandrijoje. Tapau priešgaisrinės ir darbo saugos inžinieriumi. Pamačiau, kad ta sritis ten visiškai apleista. Kaip ir ką dirbti, nebuvo jokių nurodymų. Sėdėti rankas sudėjus ir nieko neveikti man buvo nepakeliama. Savo iniciatyva nuvažiavau į Vilnių, susiradau žemės ūkio profsąjungų būstinę ir pasidomėjau, ką priešgaisrinės ir darbo saugos specialistas privalo dirbti. Gavau ten šūsnį pareiginių instrukcijų, kurių laikydamiesi privalo dirbti traktorininkai, melžėjos, net buhalteriai. Grįžęs tas instrukcijas iškabinėjau įdėjęs į stiklinius rėmelius dirbtuvėse, fermose, kontoroje. Apvažiuodavau vasarą motociklu, o žiemą arkliu visą ūkį. Pasirūpinau, kad visur būtų gesintuvų prikarstyta, kad jie laiku būtų pripildomi.
Esu gamtos mėgėjas. Tuomet dirbau kartu su šviesaus atminimo Gaudentu Šiliniu. Jis buvo Skodinio tarybinio ūkio vyr. inžinierius. Kartu su juo pradėjome tvarkyti dirbtuvių teritoriją, sodinti medelius. Respublikinėje apžiūroje mūsų pastangas įvertino prizine vieta. Visa garbė atiteko direktoriui A. Poviloniui, bet ir manęs su G. Šiliniu neužmiršo. Žurnalistai kalbino, gavome garbės raštus. Toks įvertinimas anuomet prilygo stebuklui, buvo labai nekasdieniškas. Vėliau gavau padėkų už rūpinimąsi darbų sauga.
Mano iniciatyvumą pastebėjo. Po dvejų metų pasikvietė ūkio direktorius ir sako, kad esu kviečiamas atvykti pas tuometį rajono Žemės ūkio valdybos viršininką. Išsigandau. Maniau, kad kažką negero padariau.
Drebančia širdimi pravėriau to skyriaus vadovo Boleslovo Bogatyriaus kabinetą. Matau, sėdi toks plikas seniokas. Jis pradėjo klausinėti, kaip man sekasi, o aš vis lemenu, ar kas blogai, gal ką negerai darau. „Mes norime tave paskirti kolūkio pirmininku“, – kai išgirdau tuos žodžius, tai vos nenugriuvau. Pasakiau, kad kaip kaimo vaikas išmanau kaimiškus darbus, bet vadovauti tikrai nežinau kaip kolūkiui reikėtų. Man labai patinka dabartinės pareigos ir nenorėčiau nieko keisti. Tokių mano išvedžiojimų niekas nebesiklausė. Pasakė, kad kitą dieną ruoščiausi važiuoti į Žaidelius, į „Tiesos“ kolūkio visuotinį kolūkiečių susirinkimą.
Dėl teisybės turiu pasakyti, kad A. Povilonis mane jau buvo pamažu pradėjęs rengti panašiam darbui. Buvau kviečiamas į specialistų pasitarimus. Girdėdavau, kaip direktorius išbara prastai pareigas atliekančius agronomus, zootechnikus, kokius trūkumus liepia jiems ištaisyti. Buvau siunčiamas patikrinti, kaip tie trūkumai šalinami.
Į „Tiesos“ kolūkį mane nuvežė tuometinis rajono vyr. zootechnikas Petras Aukštikalnis. Pamenu, buvo labai daug sniego. Susirinkimas vyko 1968 metų kovo 1 d. mokyklos salėje. Ten manęs paprašė pasisakyti, iš kur esu. Kažkas iš kolūkiečių paklausė, ar karvę moku melžti, ar atskiriu miežio grūdą nuo kviečio. Gavę teigiamus mano atsakymus visi netrukus pritarė, kad tapčiau naujuoju jų kolūkio vadovu.
Vakare grįžau į Kinderius, kur gyvenau pas tėvus. Mama sužinojusi, kad esu naujai iškeptas pirmininkas, pradėjo verkti ir aimanuoti, kad pakliuvau į bėdą.
Sukau galvą, kaip kitą dieną reikės nusigauti į Žaidelius, bet ryte mašina „Gaz 69“ atvažiavo tuometinis „Tiesos“ kolūkio vairuotojas Petras Mičelis ir nuvežė į darbą. Kontora iš pradžių buvo Daukučių kaime sunkiai važiuotam pasiekiamoje vietoje. Joje radau buvusį pirmininką Petrą Kairį, buhalteres. Reikėjo perimti visus reikalus. Kolūkis buvo skurdokas. Gyvuliai laikyti dviejose nedidelėse fermose Laičiuose ir Rudikuose ir išsklaidyti pas žmones. Grūdams sandėlių irgi nebuvo. Jie taip pat buvo priglausti kaimiečių klėtyse. Kolūkiečiai dirbo suskirstyti į 4 brigadas. Netrukus apgyvendino pas Danielių Balčiūną Žaideliuose, antrame trobos gale. Nupirko man arklį, kad galėčiau raitas jodinėti ir kasdien apžiūrėti savo valdas. 1973 metais prie „Tiesos“ kolūkio prijungė „Lėvens“ kolūkį, kurio centras buvo Palėvenėlės kaimas. Taip atsirado Žaidelių kolūkis. Kolūkio pirmininku dirbau beveik 20 metų. Su šiomis pareigomis atsisveikinau 1987 metų rugpjūčio 1 d.
Tas laikotarpis siejasi su gerais prisiminimais. Kolūkiui vadovauti man sekėsi. Čia sutikau ir būsimą savo žmoną Palmirą. Buvau darbštus, žmonių neskriaudžiau, visiems stengiausi padėti. Daug tenykščių žmonių jau nebėra gyvų. Ir dabar dažnai savo apmąstymuose daugelį prisimenu. Blogai dirbti negalėjau. To reikalavo savigarba ir sąžinė. Esu sakęs kažkam, kad mama neleistų prastai dirbti. Tai buvo ne tik pašmaikštavimas, bet ir didelė tiesos dalis. Ji labai domėjosi mano reikalais. Jei laikraštyje pamatydavo kolūkių pasiekimų lentelėje suprastėjusius žaideliečių rodiklius, vis skambindavo ir teiraudavosi, kodėl taip yra, kad turiu stengtis, nes bus jai gėda žmonėms į akis pažiūrėti. Palikau pirmininko postą tikrai viską, kiek įmanoma, padaręs. Tebuvo likęs tik mažas lopinėlis nemelioruotos žemės.
Posūkis į didžiąją politiką Jums buvo atsitiktinumas ar natūrali iki tol Jūsų nuveiktų darbų, patirties tąsa?
Anuomet, kaip žinote, buvo viena partija ir viena tiesa. Jei norėjai dirbti vadovaujamą darbą, turėjai būti tos sistemos dalis. Prasidėjus Sąjūdžiui (1987–1990 m.), ėjau Kupiškio rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pirmojo pavaduotojo, Žemės ūkio valdybos viršininko pareigas. Tokių funkcionierių Sąjūdžio dalyviai į savo gretas nepriėmė. Buvome „tarkuojami“ Sąjūdžio mitinge prie Pyragių ežero. Kai mūsų rajone Sąjūdis 1990 metų rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą iškėlė Algimanto Nasvyčio kandidatūrą, rajono žmonės sukruto, kad negerai, kad nėra savo krašto kandidato. Tuomet susivieniję Antašavos ir „Vienybės“ kolūkių žemdirbiai iškėlė mano kandidatūrą dalyvauti tuose rinkimuose. Kad pasirinko mane, buvo Dievo pirštas. Aš tiesą sakant pats nerodžiau iniciatyvos veltis į tuos reikalus, nesupratau gerai, kas darosi. Politinė situacija keitėsi vos ne kasdien. Gal didmiesčiuose žmonėms buvo daug aiškiau, kas darosi, bet čia, provincijoje, dar buvo likę daugiau stagnacijos ir nežinios. Mano vietoje tuomet galėjo atsidurti ir kitas žmogus. Turinčių autoritetą tarp žemdirbių, savo darbais įrodžiusių vadovavimo gebėjimus buvo ne vienas žmogus. Pavyzdžiui, Albinas Vaižmužis, Adolfas Žilius, Sigitas Liaukonis ir kiti.
Patriotizmo daigai, atsidavimas Lietuvai nuo gimimo, manau, užkoduoti mano genuose. Didelis laisvos Lietuvos patriotas buvo mano tėvelis. Sovietiniais metais jis slapta iš kažkur gaudavo ir skaitydavo draudžiamą literatūrą. Mama labai bijojo, kad jis neįkliūtų tuometinei valdžiai ir net tą literatūrą nutvėrusi degindavo. Mokykloje aš ir komjaunuoliu nebuvau, nes religingi mano tėvai neleido stoti į šią organizaciją. Dėl to ir į aukštąją mokyklą įstojau daug vėliau.
Tėvelis prieš mirtį svajojo pamatyti vėl iškeltą trispalvę. Jo svajonė išsipildė. Kartu stovėjome, kai Sąjūdžio dalyviai Kupiškyje virš banko pastato po daugelio metų vėl tą vėliavą iškėlė. Per ceremoniją tėvelis apsiverkė. Pasakė, kad dabar galįs ramiai numirti.
Taigi, toliau susiklostęs mano likimas buvo ir lemtingas atsitiktinumas, ir logiška plika akimi nematomų, pasąmonėje užkoduotų dalykų tąsa.
Rinkimų dieną sėdėjau namie ir laukiau, kas bus. Apie dešimtą vakaro man pradėjo skambinti iš mažesnių kaimo rinkimų apylinkių ir sveikinti, kad pas juos surinkau daugiausia balsų. Maždaug vidurnaktį sulaukiau ir savo varžovo A. Nasvyčio vizito su gėlių puokšte. Jis mane pasveikino laimėjus rinkimus.
(Su A. Nasvyčiu gerai sutariame iki šiol. Retkarčiais susitikę mielai pasišnekame.)
Naktį pradėjo į namus veržtis ir kiti sveikintojai. Ryte išgirdau ir per respublikines žinias pranešimą, kas laimėjo rinkimus. Netrukus į namus atnešė vyriausybinę raudona juosta pažymėtą telegramą, kad kovo 10 d. turiu prisistatyti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus kaip deputatas.
Kas šiuo metu Jums teikia gyvenimo pilnatvę, džiugina ir kelia nerimą?
Dabar visas džiaugsmas mano šeima. Su žmona užauginome du sūnus – Virginijų ir Audrių. Turime keturis anūkus – Kasparą (13 m.), Lauryną (12 m.), Simoną (9 m.) ir Vytautą (7 m.). Taigi Apšegų pavardė neišnyks.
Gerai, kad esame visi sveiki, kad vaikai turi darbą ir jiems puikiai sekasi.
Dabar jau kartais noriu pabūti vienas, o ne žmonių šurmulyje kaip anksčiau. Visgi politika dar manęs nepaleidžia. Tebesu rajono Tarybos narys. Taigi atsiduoti tik savo namų reikalams dar negaliu. Laiko atima dalyvavimas įvairių komitetų, komisijų veikloje. Laisvalaikiu mėgstu apie namus pasikrapštinėti, dar ir į medžioklę išsiruošiu. Laičiuose sutvarkiau buvusią uošvės gimtąją sodybą. Ten irgi mėgstu pabūti. Dar rūpinuosi savo miško prie Andrioniškio tvarkymu. Esu ne vienos rajono bendruomenės krikštatėvis, tad mane kviečia į jų renginius, sukaktis.
Dėl rajono reikalų nesu pesimistas. Čia, manau, viskas taip, kaip ir pas kitus. Gal ir buvo kažkiek neveiklumo, bet kaip liaudis sako, šuniui mušti lazdą visada rasi.
Labiausiai kelia nerimą Lietuvoje vis kylantys įvairūs korupcijos skandalai. Manau, kad pasauliui šiuo metu realesnė ne atominio karo, bet klimato kaitos problema. Dėl jos gali žemę užklupti sausros, audros, žmonija gali pristigti maisto. Turime visi pasistengti, kad taip neatsitiktų.
Kokius nuveiktus darbus laikote pačiais svarbiausiais?
Didžiausias darbas – dorai, sąžiningai nugyventas gyvenimas, pastatytas namas, užauginti vaikai. Šiame pasaulyje savo misiją atlikau. Galiu ir mirti. Dabar prašau tik Dievo, kad dar leistų man, kiek liko, pasidžiaugti gyvenimu.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ