Dailininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius jaunystės metais.
Nuotrauka iš leidinio „Boleslovas Motuza: nupieštas gyvenimas“
Dailininkas, pedagogas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius – sudėtingo likimo kūrėjas. Politinio gyvenimo audrų laužyto ir iki galo atsiskleisti negalėjusio menininko kūryba mažai ištyrinėta, tačiau labai gausi ir spalvinga. Kauno meno mokykloje monumentaliąją tapybą studijavęs B. A. Motuza-Matuzevičius kūrė ne tik tapybos, bet ir grafikos darbus. Didelė dailininko gyvenimo dalis susijusi ir su Kupiškiu.
Vaikystės metai, prabėgę Zuntėje
Tapytojas, grafikas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius gimė 1910 m. gruodžio 24 d. Rygoje, kur Bauskės gatvėje gyveno darbininkų, kilusių iš Kupiškio krašto, Kazimieros ir Zigmo Matuzevičių šeima. Kupiškio etnografijos muziejaus parengtame leidinyje „Boleslovas Motuza: nupieštas gyvenimas“ jo sudarytoja muziejininkė Aušra Jonušytė apie dailininką rašė: „Tėvai su krikšto tėvais Amilia ir Antanu susiginčijo siūlydami vardus kūdikėliui. Tėvas buvo nusprendęs pirmagimį pavadinti Adomu. Tuo tarpu motina norėjo sūnų pakrikštyti jai patikusiu darbdavių sūnaus Boleslovo vardu. Motinai pritarė ir kunigas. Pasvarsčius nutarta berniuką pavadinti dviem vardais – Adomu Boleslovu, kurie ir liko dokumentuose.“
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo trumpam sugrįžusi į Kupiškį. Čia Motuzams gimė antrasis sūnus Bronius, bet pagausėjus šeimynai, visi vėl grįžo į Rygą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui bėgo į Rusiją. Įsikūrė Samaroje, susirado tėviškėnų iš Kupiškio, Vabalninko. Rusijoje įsisiūbavus pilietiniam karui daugelis lietuvių, kaip ir kitų tautybių žmonės, rengėsi grįžti į Lietuvą. Link jos Motuzų šeima pajudėjo 1918 m. pabaigoje. Prieš pat Kalėdas jau buvo Kupiškio geležinkelio stotyje. Įsikūrė pas K. Motuzienės seserį Marijoną Ciplinskaitę Zuntėje. „Ji tapo jaunajam Boleslovui Adomui didžiuoju vaikystės pasauliu, iš kurio kartu su kitais vaikais anksti rytą bėgdavo į netoliese stūksančius Paketurių ir Laičių miškus mėlynių, girtuoklių ar grybų rinkti. Nuo pat pavasario siausdavo gėlių pilnose Lėvens pievose. Žiemą, šeštadieniais, kartu su moterimis, suėjusiomis plėšyti plunksnų į didelę Ciplinskų trobą, prižiūrėdamas deginamą balaną, klausydavosi įvairiausių kalbų ir pasakų, netgi ir visai baisių, kėlusių įvairiausius vaizdinius. Gal todėl jaunasis svajotojas nuo mažų dienų linko prie meno, domėjosi jį supančių daiktų pasauliu“, – rašoma leidinyje.
Pasirinko menininko kelią
B. A. Motuza-Matuzevičius mokėsi Kupiškio progimnazijoje. Pirmasis dailininko piešinys, už kurį jis gavo atlygį, buvo susijęs su Kupiškio progimnazijos direktoriumi Vincu Eiduku. Jis, pamatęs Boleslovo Adomo nupieštą katiną, nepatikėjo, kad piešė mokinys, ir liepė nupiešti kitą tokį patį, jei tai padarys – duos 25 litus. Taip ir nutiko. Gavęs šiuos pinigus jaunasis dailininkas nuvyko į Palangą. Tada pirmą kartą pamatė jūrą. Netgi svajojo tapti jūrininku. Tačiau noras kurti, patikusius vaizdus išlaikyti atmintyje, perkelti ant drobės pastūmėjo jį rinktis mokslus Kauno meno mokykloje. Jis pateko tarp 12 laimingųjų iš 83 stojusių mokinių.
Į Kupiškį dailininkas atvykdavo vasaromis, laisvu nuo paskaitų metu. Mokė Zuntės vaikus piešimo.
Kauno meno mokyklos laikais būsimojo dailininko kambaryje būdavo įvairių Džeko Londono, Sergejaus Jesenino, Vladimiro Majakovskio leidinių. Tuo metu Boleslovas Motuza žavėjosi komunizmo idėjomis, dalyvavo jas skleidžiant po visą Lietuvą ir Kupiškį. Už tai brangiai sumokėjo – 1935 m. pakviestas į tuometinės Sovietų sąjungos sostinę Maskvą neva mokytis buvo suimtas, dešimt metų kalinamas lageriuose tolimojoje Komijos šiaurėje. Čia susipažino su sesele latve Elga Kaktinia. Tapė. Jam buvo skirtas darbas piešti vaizdinės agitacijos stendus. Laisvalaikiu ant autų, senų bylų viršelių piešė skurdžios augmenijos peizažus, tundros vietas, kur amžino įšalo žemėje liko kalinių kūnai. Viename iš piešinių įamžino ir pirmojo sūnaus Augusto palaidojimo vietą. Į Lietuvą grįžo 1946 m. Šeimai ne iš karto buvo leista įsikurti Vilniuje. Motuzai susilaukė sūnaus Gedimino, vėliau – dukters Elgos.
Kupiškio vaizdai – darbuose
B. A. Motuza-Matuzevičius dirbo dailės institute dėstytoju, ugdė jaunąją dailininkų kartą, aktyviai kūrė. Kaip ideologiškai nepatikimas iš pareigų institute buvo atleistas. Dešimt metų darbavosi Vilniaus „Dailės“ kombinate, muziejuje.
Dailininkas buvo ir darbštus kraštotyrininkas, vienas iš šios veiklos pradininkų. Vykdamas į įvairias Lietuvos vietoves sukaupė daug rašytinės medžiagos, piešinių, eskizų. Yra surengęs šimtus parodų, paskaitų apie žymiausius Lietuvos žmones, apie tuo metu nykstančius, o dabar ir kai kuriuos sunykusius kultūros paveldo objektus.
Prieš 1984 metus, dar neužtvenkus Lėvens prie Kupiškio, spėjo nupiešti „Marių dugno“ triptiką, sukūrė paveikslų ciklą „Kur marios išsilies“. Yra nutapęs ir nemažai kupiškėnams svarbių žmonių – Mikalinos Glemžaitės, Jono Laužiko, Jono Graičiūno, Lino Valbasio, Juozo Petrulio, Adomo Petrausko portretus. „Kupiškio kraštas, jo žmonės jam keldavo stiprius jausmus ir ryškius vaizdinius, buvo varomoji jėga, skatinanti kurti. Dalyvaudamas daugelyje renginių, savo parodų atidarymo šventėse Kupiškyje menininkas išliko labai paprastas, draugiškas, kalbus ir šiltas žmogus. Menininko sukurti darbai, jo palikta rankraštinė medžiaga svarbi ir vertinga Lietuvos bei Kupiškio krašto dailei ir kultūros istorijai“, – knygelėje „Boleslovas Motuza: nupieštas gyvenimas“ rašė jo sudarytoja. 1985 m. menininkui buvo suteiktas Kupiškio rajono garbės piliečio vardas.
B. A. Motuza-Matuzevičius mirė 1990 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ