Prasidėjo adventas. Keturios savaitės, kviečiančios į rimtį, susikaupimą, ramybę. Nenumaldomas artėjimas prie pačios didžiausios ir gražiausios metų šventės – šv. Kalėdų. Jų laukiant kiekvienam žmogui šis laikotarpis turėtų būti puiki proga dar kartą pergalvoti, kokios vertybės yra svarbios.
Neseniai sulaukiau vieno, rodos, visai elementaraus ir nesudėtingo klausimo: „Kaip sekasi, kaip gyveni? Vis bėgdama?“ Ir nejučiom pagalvojau – išties. Nebėra kada sustoti. Kai iš pažįstamų išgirsti, kad prieššventinis laikotarpis jiems – tik ramus laukimas, imi nuoširdžiai pavydėti. Baltu pavydu. Ir ką patarti sau ir, neabejoju, daugeliui kitų, kurie pasiklydę kasdienėje darbų ir rūpesčių rutinoje neberanda laiko ir būdų sulėtinti gyvenimo diktuojamo spartaus tempo?..
Dar praėjusį šeštadienį užsukusi į didesnį prekybos centrą ilgokai stovėjau eilėje. „Žmonių kaip prieš Kalėdas“, – išgirdau sakant už nugaros. Šiandien gyvename vartotojiškoje visuomenėje, tapome priklausomi nuo daiktų. Ar vis didėjantis vartojimas iš tiesų reiškia gyvenimo kokybės gerėjimą? Antai Seimo siūlymas per šventes uždaryti prekybos centrus jau dabar kažkam sukelia galvos skausmą. Va, čia tai rūpestis! Tarsi gardesniu kąsniu ir švenčių vaišėmis negalėtume pasirūpinti iš anksto.
Prieš savaitę kai kuriuose didžiuosiuose šalies miestuose įžiebtos Kalėdų eglutės. Kiti suskubs tai padaryti šį savaitgalį. Gerai, kad nors Kupiškis neskuba. Gal gruodžio 11-ąją jau būsime ir sniego sulaukę. Šiais metais žaliaskarės ieškoti toli nereikės. Miesto aikštę papuoš nukirsta prie buvusio „Sodros“ pastato auganti sidabrinė eglė. Savivaldybės atstovai teigia, kad vykdant aikštės renovaciją vis tiek reikėtų šią eglę nupjauti. Tačiau kažkodėl gaila… Visi valstybinių švenčių minėjimai prie jos vykdavo. O plačios medžio šakos nuo vėjo pagairių saugodavo.
Visai protingai elgiasi ir tie, kurie iš anksto pasirūpina Kalėdų dovanėlėmis. Argi reikia tų papildomų rūpesčių paskutinėmis prieššventinėmis dienomis? Šią savaitę Kupiškio viešoji biblioteka pakvietė į knygų mugę. Kokia gali būti geresnė dovana už kokybišką knygą? Bet juk dovanos – tokia smulkmė. Svarbiausia visai ne tai, o tikra vidinė Kalėdų dvasia. Advento, Kristaus atėjimo laukimui įprasminti esame kviečiami ne tik susikaupti, tiesiog rasti laiko pabūti su savimi, bet ir pastebėti šalia gyvenantį, atkreipti dėmesį į tuos, kuriems reikalinga pagalba, atjauta, geras žodis. Tai – nieko nekainuoja ir jokiu būdu negali būti užmiršta. Ruoškimės Kalėdoms dalindamiesi ne tik geru žodžiu su kitais, jei galime, padėkime labiausiai stokojantiems pagalbos ir materialiai. Neseniai sutikau vieną pažįstamą, sekmadienį skubančią pas vienišą senolę. Sakė nuvešianti naminių uogienių, arbatžolių. Atrodo, tiek nedaug, bet kiek dėmesio paprastam žmogui. Be artimo paramos likusiam tai – tikras džiaugsmas. Neabejoju, kad gerdama kvepiančią naminių aviečių arbatą ji tikrai pagalvos apie savo geradarę ir maldelę ne tik už ją, bet ir už jos giminaičius sukalbės.
Pašėlusiai bėgant, į pabaigą ritantis metams ir artėjant šventėms, vertinkime ir branginkime šį laukimo laiką. Verta pagalvoti, ką kilnaus ir gražaus galime nuveikti per adventą, kad išgyventume tikrąsias Kalėdas. Kas jos ateitų ne tik į mūsų visų namus, bet ir į širdis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ