Tikriausiai kiekvienam atmintyje išlikęs jausmas, kai į mokyklą bent kartą nuėjo nepadaręs namų darbų. Nemaloni situacija – mokytojas klausia, visi ausis ištempę laukia, ką pasakysi, o galvoje – visiška tuštuma. Žinoma, ima veikti savisaugos instinktas – sakai viską, ką žinai – gal nors kas tiks. Tai vaizdelis iš mokyklinių metų – visi mokiniais buvome ir suprantame, kad tokia nemaloni situacija turi savą, vaikišką paaiškinimą: gal šį kartą nepakvies atsakinėti, gal kaip nors išsisuksiu.
Ne šiaip sau toks palyginimas iškilo. Du dviejų skirtingų lektorių susitikimai su žmonėmis. Abi temos labai svarbios, tačiau susitikimų rezultatai – skirtingi. O taip nutiko todėl, kad vienas net sudėtingus dalykus mokėjo paaiškinti įtikinamai ir klausytojai neskubėjo palikti salės, o kitas – blaškėsi lyg plaštakė, nesugebėjo įtikinti auditorijos, ir nemaža jos dalis išėjo nepasibaigus renginiui.
Šiuo atveju nepadaryti namų darbai turės didesnes ir skaudesnes pasekmes negu mokykliniais metais. Ten, kur buvo sprendžiamos savos problemos ir mekenama prieš auditoriją, nebebus pasitikėjimo, ir antrą kartą vargu ar tie patys klausytojai ateis. Kitas renginys labai aiškiai patvirtino seną tiesą, kad ir apie skaudžius dalykus galima kalbėti su šypsena, net sudėtingiausias teorijas gali suprasti paprasti žmonės, jeigu jiems kalbama aiškiai, suprantamai ir įtaigiai.
Deja, namų darbų nepadaro ne tik lektoriai, bet ir šiandieninio pasaulio kai kurie didžiųjų valstybių vadovai. Manau, nereikia stebėtis, kodėl yra tiek daug tikinčiųjų rusiškąja propaganda. Kas jau kas, o ta pusė žino, kaip pasiekti žmonių ne tik protus, bet ir širdis. Kol Vakarai supras, kad vien kalbėjimas sudėtingais sakiniais ir įmantriomis frazėmis nieko gera neduoda, tol pasaulis gyvens nuolatinėje įtampoje, kils neramumo bangos. Stebimės, kad teroristai sėkmingai verbuoja jaunuolius. Kodėl jie geba jaunimui pasiūlyti tai, ko nesugebame mes? Kai šitą rebusą pagaliau išspręsime, išsispręs ir daug problemų. Ypatingai jaunas žmogus pasiilgęs tikro dėmesio, neapsimestinės pagalbos padedant jam suvokti savo vietą šiandieniniame pasaulyje. Jeigu tai pražiūrėsime, vargu ar nugalėsime terorizmą, smurtą, sustabdysime ant beprotybės ribos laviruojančius kai kurių valstybių vadovus. Terorizmas neturi nei sienų, nei religijos. Dabar pasaulio, o drauge ir kiekvieno mūsų likimas atiduotas švelniai tariant beždžionei su granata rankose. Ką darome mes? Tūpčiojame ir tuščiomis kalbomis užsiimame. Nepadės čia demonstracijos einant susikibus rankomis ir šaukiant visa gerkle, kokie mes vieningi. Reikia konkrečių darbų. Skambus žodis „integracija“ nieko nevertas, jeigu nėra tikro kontakto su žmogumi. Juk sušalęs žmogus šilčiau nepasijus, jeigu jam tik kalbėsime apie šiltus jausmus, meilę. Į namus jį reikia pakviesti, prie karštos krosnies pasodinti, arbata pavaišinti. Tik tada atsiras bendra kalba. Šių dienų nekalbėjimo ir nesusikalbėjimo pavyzdys yra Belgijos sostinėje vos už kelių kilometrų nuo Europos Parlamento įsikūręs Molenbeko rajonas, laikomas Europos terorizmo lopšiu. Šio rajono kontrolę prarado vietos valdžia, ne visur drįsta pasirodyti net ginkluotos policijos pajėgos. Tai akivaizdžiai parodė, kad atvykėliams neužtenka būsto virš galvos, pašalpų. Reikia jais rūpintis nuolat ir kaip sako posakis užsimiršusiems labai aiškiai priminti: „Jauskis kaip namie, bet nepamiršk, kad esi svečiuose.“ Svetimame krašte prie taisyklių ir tvarkos turi derintis atvykusieji (nesvarbu, kelintos kartos jie būtų), o ne senbuviai. Pamiršome, laiku nepadarėme namų darbų, galvojome, kad kaip nors išsisuksime, ir turime rezultatą…
Beje, Lietuvoje irgi turime savus molenbekus – skurdžių, romų taboro gyvenamuosius rajonus. Ten irgi sava tvarka, savos taisyklės ir kol kas tik socialinės problemos. Kol kas situacija dar valdoma, bet ką gali žinoti. O jeigu taip priimsime atvykėlius uždarydami juos į atskirus rajonus – bėdos ilgai laukti nereikės. Geras šeimininkas pirmiausiai pasirūpina savo šeimyna, o paskui svečius kviečia.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ